Didelė, skaudi netektis. Šią naktį Amžinybėn iškeliavo nuostabi etnomuzikologė, aukščiausio meistriškumo televizijos ir radijo laidų vedėja ZITA KELMICKAITĖ. Sekiau ne tik jos gyvenimą eteryje, bet ir sėdėjau prie LRT radijo mikrofono laidoje ,,Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite”. Kokia Ji buvo nuoširdi, iškalbinga, nuovoki, sugebanti pateikti kitokius klausimus, įdėmiai išklausyti pašnekovo atsakymą. Kokie originalūs buvo Zitos ,,Ryto suktiniai” . Klausiausi kovo viduryje Jos šeštadieninę LRT radijo laidą, kai jai įpusėjus netikėtai vietoje Zitos prakalbo režisierė (?). Tik po kelių dienų buvo pranešta, kad iš studijos Zitą išvežė greitoji medicinos pagalba. Tik iš šalies atrodo, kad yra lengvas laidų vedėjų darbas, deja… Negailestinga yra žmogaus lemtis, tačiau Zita per tuos gyvenimo dešimtmečius Lietuvoje paliko tokį kūrybinį pėdsaką kitų širdyse ir sielose, kad net ir jauni laidų vedėjai, to nejausdami, suprato, kaip reikia dirbti eteryje, išlikti savitam, bet visada ,,žmoniškai kalbėti apie žmogų žmonėms”. Tai liudija ir vilnietis žurnalistas Vilius Kavaliauskas, beje, šiandien, kai mirė Zita Kelmickaitė, jis švenčia savo gimimo dieną…
Apie Zitą Kelmickaitę V.Kavaliauskas parašė:
MŪSŲ KULTŪROS KELRODĖ.
Zita Kelmickaitė nebuvo meteoras mūsų padangėje. Metus ir dešimtmečius atkakliai tempdama į šviesą lietuvių nacionalinės kultūros turtus, pati tapo jos neatskiriama dalimi, tikra kelrode žvaigžde mūsų profesionaliam ir liaudies menui, kultūrai. Greitai – netektyje – tai dar ryškiau suprasime.
Jos energijos, pozityvumo ir optimizmo negalėjai nepastebėti. Pamenu, velionis prezidentas A.Brazauskas ieškojo tokios atstovės spaudai „kaip Kelmickaitė“. Prispažinsiu, jos dvasinio kryptingumo, žmonių meilės reikėjo ir man – kai bandžiau prisikviesti
ją viena Fondo vadovų Lukiškių aikštės Vyčio aikštės statybai.
Zita abejingai atmesdavo gundančius ar pinigingus pasiūlymus, nes nenorėjo iškrypti iš savo kurso – mūsų dvasią šildžiusių TV laidų, mažiau žinomų kultūros užkaborių paieškų (esu jai dėkingas už mano pirmųjų dokumentinių knygų pristatymą). Žmonės tikrai neįvardintų nė ketvirtadalio turėtų kultūros ministrų, bet Zitą Kelmickaitę žino bemaž visi. Tokiems „kaip Zita“ paliekame vietos savo širdyse.
