Fotografo Alberto Švenčionio paroda „Vilties kelias“ – nesibaigia…

Menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė

Kaunietis Albertas Švenčionis – Lietuvos fotografas, Lietuvos fotomenininkų ir žurnalistų sąjungų narys, jau daug metų fiksuojantis Lietuvos senąjį paveldą – piliakalnius, yra surengęs nemažai parodų. Šį kartą Birštono kultūros centre visa mėnesį buvo eksponuojamas jo ,,Vilties kelias”.

 

Tai – dviejų dalių fotografijų ciklas, leidžiantis chronologiškai ir emocionaliai patirti nelengvą mūsų šalies gyventojų kelią į laisvę ir nepriklausomybę. Nors šis kelias kupinas sunkumų, skausmo, netekčių, tačiau visoje kelionėje lydi ir viltis, kurios buvimas juntamas ne tik užfiksuotuose vaizduose, bet ir A. Švenčionio kuriamomis detalėmis/komponavimo būdais. Pats autorius sako, kad jo tikslas – „leisti žiūrovui suprasti, kas yra tikra ir už ką reikia kovoti“. O kova, galima, teigti yra nuolatinė lietuvių tautos būsena, kurią palaikyti visais laikais padėjo būtent vilitis ir tikėjimas.

Pirmoji fotografijų ciklo „Vilties kelias“ dalies tema siejama su Lietuvos ir Lietuvoje gyvenančių žmonių tremties laikotarpiu (1941 m. – 1953 m.). Tai – A. Švenčionio sumanytos kompozicijos – tremtinių išgyventos deportacijos istorijos įrodymo akimirkos su tai patvirtinančiais dokumentiniais faktais: pačių tremtinių sustabdytų akimirkų vaizdais (fotografijose) bei asmeniniai išgyvenimai, užrašyti nuotraukų nugarėlėse ar dienoraščiuose, piešiniuose, atvirukuose ir dainų tekstuose. Savaime šios fotografijos neša liūdesio nuotaiką, o jų emocinį krūvį kuria būtent A. Švenčionio jau minėti meniniai sprendimai.

Antroji fotografijų ciklo dalis – tai paties A. Švenčionio fotoaparatu kurtas reportažinio pobūdžio pasakojimas apie ilgą ir skausmingą lietuvių tautos, nešančios kryžių, kančios ir vilties kelią. Tai – kryžiaus nešimo per Lietuvą scenos iš  M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio surengtos akcijos, 1990 m. birželio mėnesį (akcijos dalyvių galutinė stotelė – Kryžių kalnas Šiaulių rajone).

Šios dvi ekspozicijos dalys kartu ir sugretinamos, bet tuo pačiu istoriškai iš chronologiškai yra ir viena kitos tęsinys. Galima teigti, kad situacija nėra pilnai pasikeitusi – Lietuva vis dar tame kelyje. Autentiškos dviejų laikmečių fotografijos – lietuvių istorinė atmintis leidžia iš naujo patirti praeitį, o kartu – primena ir įspėja, kad „Vilties kelias“ yra procesas, kuriam nutrūkti nevalia.

 

P.S. Dvi dešimtys kolegos Alberto Švenčionio  ,,Vilties kelio” fotografijų bus eksponuojamos šeštadienį kauniečių žurnalistų tradicinėje šventėje

Panašūs straipsniai