Kolegės Dalios Teišerskytės mintys – eilėmis ir vaizdais

Žolė tokia tiršta – lyg būčiau kasdien kisielium laisčiusi… Vyšnios žydi… Taip žadančiai…Ir.gėlių žydėjimas pradeda plyšoti…Ir terasėlę susitvarkiau, tokia smagi dabar ir laukianti…Ir knyga po pagalve gera gera…Ir kažkaip ramu… Nors jaudintis ir keiktis priežasčių turiu daugiau negu užsidirbau…Tiesiog – myliu gyventi…Ir paukštuką inkile myliu, ir ištvinusį Nemuną, ir savo magnoliją, ir ridikėlius šiltnamyje…Ir tai padeda išgyventi taip įnirtingai purvinamą pasaulį…

 

NEIŠEISIU

Na, kaip aš išeisiu?

Suskilo vaivorykštės tiltas,

Žaibas neapšviečia kelio,

Sulūžo ramentai,sudilo…

Ir šukėmis stiklo užpiltas

Kelias į užribio šalį,

Ir atimtos jėgos pakilti,

Ir švilpauja vėjas už šilo…

Gieda pavasaris

Amžiną rožinę būtį,

Pjausto gandrai padangę

Grįžę iš kito buvimo…

Žvakę auksinę užpūtus

Stoviu prie atviro lango,

Į plaukus pamerkusi plukę

Giedu vienatvės himną…

Žalčio karūną matuoju

Veidrodžiui sielą atsukus…

Laukiu varlės likimo –

Gal pabučiuos karalaitis?..

Kelią į laimę pašluoju,

Nupiešiu vakaro rūką…

Bet – jau rasoja grimas

Ir saulė griūna pašlaitėn…

„Neatlieps. Neatjos. Nepaglostys” –

Sušnarėjo paupio gluosniai…

Na, ir nereikia, galvoju,

Šiek tiek paverksiu, palauksiu…

Gula netektys sluoksniais,

Jas užmarštim užkloju…

Šunys iš sapno atloja

Ir atskirtys virsta auksu…

Panašūs straipsniai