Tarnystėje daug džiaugsmo ir atsakomybės

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ, Laikraščio ,,Ūkininko patarėjas

 „Džiaugiuosi, kad paragavau žurnalistikos. Jei ne ji, turbūt nebūčiau Marijos radijuje ir stokočiau suvokimo, įgūdžių, būtinų tarnystei, į kurią neseniai mane pakvietė popiežius“, – sako Vilniaus arkivyskupijos kunigas, „Marijos radijo“ direktorius Saulius Bužauskas. Popiežius Pranciškus jį paskyrė tituliniu Castello di Tatroporto vyskupu ir Kauno arkivyskupijos augziliaru. Dvasiškis šią tarnystę pradės po šios dienos įšventinimo vyskupu. Aukšto Katalikų Bažnyčios dvasininko S.Bužausko kelias į kunigystę vingiavo ir per „Ūkininko patarėjo“  redakciją.

Nuotraukoje: Vyskupą Saulių Bužauską pasveikino jo buvęs darbdavys – laikraščio ,,Ūkininko patarėjas” vyr. redaktorius Vytenis Neverdauskas 

 

        Kokią pagalbą nuo balandžio 23 d. teiksite Kauno arkivyskupui metropolitui Kęstučiui Kėvalui?

  • Atliksiu darbus, kuriuos jis man paves. Galbūt vietoje jo atstovausiu Kauno arkivyskupijai. Arba Sutvirtinimo sakramento teikimo dieną vienose arkivyskupijos parapijose jį teiksiu aš, kitose – K. Kėvalas. Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai vyksta 12 dienų, juos veda vis kitas vyskupas. Galbūt, arkivyskupui nurodžius, vieną dieną juos vesiu aš. Arba, jo palieptas, vyksiu į kurią nors arkivyskupijos parapiją tartis su jos vadovu dėl tam tikrų reikalų ar aiškintis probleminę situaciją.

  • Ar neprislėgs pareigų našta, juk dar ir Marijos radijui vadovaujate?

  • Be abejo, žmogus trapus: neįmanoma visur spėti įdedant širdį. Turbūt kitas žmogus bus Marijos radijo vadovu.

  •  Popiežius Jus skyrė ir tituliniu Castello di Tatroporto vyskupu. Kokia tai tarnystė?

  • Simbolinė, išreiškianti pagarbą seniesiems krikščioniams. Castello di Tatroporto vyskupija yra istorinė. Jos, gyvavusios Afrikos žemyne, dabartinio Alžyro teritorijoje, nebėra. Vienintelį žinomą šios vyskupijos vyskupą Reparatą, gyvenusį V a., nuteisė tremtimi, kaip ir kitus senesnių laikų Afrikos katalikų vyskupus. Daugiausia titulinių – istorinių – vyskupijų yra dabartinėje Turkijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. 

 

  • Turbūt stiprybės nepalūžti augziliaro tarnystėje tikitės iš Dievo?

  • Kodėl sutikau tapti arkivyskupu augziliaru – nešti padidėjusios atsakomybės naštą? Nes su padėka turiu atsiliepti į žmonių pasitikėjimą manimi, kad galiu atlikti šią tarnystę. Jei esu kviečiamas į ją, ir einu, vildamasis, kad Dievas mane, silpną, šiame kelyje stiprins panaudodamas ir mano žurnalistinius įgūdžius, suvokimą. Stebiuosi, kaip Jis geba įvairias žmogaus patirtis tarsi skirtingų spalvų siūlus įmegzti į mezginį, sukurdamas ne marmalynę, o gražų raštą. Jei ne žurnalistika, turbūt niekada nedirbčiau „Marijos radijuje“. Džiaugiuosi, kad prieš tai nemažai žurnalistikos įgūdžių įgijau, dirbdamas „Ūkininko patarėjuje“ korespondentu – kalbindamas paprastus žmones. Tikiuosi, šie įgūdžiai padės atliekant arkivyskupo augziliaro tarnystę. Bemiegės naktys, kilusios dėl baimės ją atlikti, turbūt netrukus baigsis.

  • Kada, kokiomis aplinkybėmis pajutote kunigystės pašaukimą? Galbūt dirbdamas „Ūkininko patarėjuje“? Į redakciją įžengdavote pilnas vidinės ramybės – gilaus tikėjimo žmonėms būdingos savybės, be to, su visais elgėtės pagarbiai.

  • Kunigystės pašaukimas neateina nei iš šio, nei iš to. Tai dažniausiai – ilgas procesas, tarsi vitražas, susidedantis iš mažų stikliukų. Šis pašaukimas atėjo iš amžinybės ir Dievo ilgesio, Jo pastangų kalbinti mane. Tokį ilgesį bei ženklus, kad Dievas kviečia tapti kunigu, stipriai jutau dirbdamas „Ūkininko patarėjuje“. Tuomet troškau būti kunigu. Tačiau maniau, kad ši svajonė nevirs tikrove. Į kunigų seminariją stojau, pritremtas prie sienos – pajutęs, kad privalau žengti kunigystės keliu, nes kitaip gyventi negaliu. Atsiliepti Dievui skatino Jo ženklai.

  • Kokie?

  • Pavyzdžiui, redakcijos vairuotojas veža mane į komandiruotę ir klausia: „Galbūt ketinate stoti į kunigų seminariją?“ Galvoju, iš kur jis žino, kaip suprato, kad ta mintis mano širdyje krebžda? Kai nuolat gauni tokius signalus, tada troškimas tapti kunigu pasireiškia visu grožiu.

  • Kad tapote kunigu, galbūt lėmė ir prigimtinės Jūsų savybės, pavyzdžiui, ramybė, meilė žmonėms, geranoriškumas?

      * Dievas jas panaudoja. Bet kodėl žmogus atsiliepia, kai Dievas kviečia jį tapti kunigu, yra paslaptis. Kol nepasukau į kunigystę, jaučiausi nelaimingas, o pasukęs pajutau, kad tai mano kelias, mano vieta. Tada aplankė tikroji ramybė. Ir žmonės džiaugiasi, kai padedu jiems patirti Dievo artumą. Vadovaujuosi kunigu, rašytoju Vaižgantu, teigusiu, jog, jei norime būti laimingi, laimę neškime kitiems, tuomet ji paslaptingai grįš mums.

 

  • Ar, kaip ir Vaižgantas, ieškote deimančiukų – linkęs pastebėti ir atskleisti gerąsias žmonių savybes?

Ne visada. Juk esu žurnalistas. Žurnalistai ieško ne tik, kas gera. Gyvenimą regiu įvairiabriaunį. Tik klausimas, į ką kreipiu daugiau dėmesio.

Žurnalistinis kabliukas išlieka?

Taip, nes to išmokau…

Ar nenusivylėte „Ūkininko patarėju“, kai jame dirbote – jo kolektyvu, pačiu leidiniu?

Ne. Atvirkščiai: draugiškame kolektyve patyriau daug džiugių akimirkų. Redaktorius Vytenis Neverdauskas buvo man dosnus ir rūpestingas – skyrė gerus honorarus. Jie anuomet man, studentui, labai pravertė. Tada žurnalistika buvo kitokia – „Ūkininko patarėjas“ pas skaitytojus ateidavo kaip šeimos narys, padedantis atsigauti širdžiai. Straipsnių kalba buvo paprastesnė, vaizdingesnė. Dabar laikraštis nukrypęs į apibendrinimus, įstatymo aiškinimą. Natūralu – turbūt to dabar reikia žmonėms.

       * Daugelyje nuotraukų, kuriose Jūs įamžintas baigęs kunigų seminariją ir atlikdamas kunigo tarnystę, plačiai šypsotės. Ar būnate piktas?

       * Žinoma. Kai kas nors, pavyzdžiui, „Marijos radijo“ darbuotojai, jų yra 13, ko nors nepadaro, griežtai pasakau.

        * Kuriam miestui – Vilniui ar Kaunui jaučiate daugiau sentimentų? Galbūt Kaunui, nes šalia jo, Garliavoje užaugote, gyvenate?

         * Vilniui, nes ten patyriau daug gyvenimo atradimų, gražių akimirkų, prabėgo jaunystė. Dabar gražių akimirkų lauksiu Kaune. Šio miesto mažojoje Prisikėlimo bažnyčioje mane krikštijo, o arkikatedroje bazilikoje priėmiau Sutvirtinimo sakramentą.

       * Prašytume Jūsų palinkėjimų…

      * Linkiu prisiminti, kas Dievas yra. Jis kviestas ir nekviestas beldžiasi į visų žmonių širdis. Tik reikia pastebėti tuos ženklus. Jam nėra neįmanomų dalykų. Net pasvajoti nedrįsau, kad tapsiu kunigu. Ne tik kunigauju – dar vyskupu paskyrė.

       * To nusipelnėte.

       * Tai dovana. Atrasti pamestus daiktus, susitaikyti su kitais žmonėmis, jiems atleisti taip pat yra dovana.

 

          Nuotraukų autorė Jolanta Kažemėkaitytė

 

Panašūs straipsniai