Internetas, radijas, televizija rašo, kalba, rodo apie Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris dalyvaudamas Prezidento rinkimuose nenuroldė, kad buvo LKP narys. Kaip iš gausybės ragų pasipylė nuomonės, komentarai, interviu. Žinomas vilnietis žurnalistas Vilius Kavaliauskas, kuris prieš porą metų buvo apdovanotas LŽS Kauno apskrities skyriaus Garbės ordinu, taip pat parašė savo nuomonę ,,prisipažinimo” tema.
Įstojau į partiją 1981-ais, būdamas 30-ties. Jau buvau „Tiesos“ skyriaus vedėju, o nebuvau partijoje. Kai 1988-tais iš Niujorko grįžau į laikraštį, radau redaktorių Laurinčiuką jau pasitraukusį. Patys nuėmėm nuo iškabos rusiškus ordinus, pakeitėm ir turinį. Kai man L.Šepetys pasakė, kad iš tradicijos grįžęs iš Amerikos tampa redaktoriumi, atsakiau – ne. Pasakiau, kad redaktorių išsirinks patys žurnalistai. Tie metai man buvo medžioklė po Lietuvos istorijos ir diktatorių pakto draustinius. Kol važinėjau po Bonos ir Koblenco archyvus, redaktorių (Robertą Grikevičių) iškvietė iš Maskvos. Mane apkaltino rengiant „maištą prieš vadovybę“.
Kolektyvas atsakė išrinkdamas mane partsekretoriumi ir įspėjo vadovybę, kad „paskirtojo“ neįsileis. Atėjus Brazauskui, lydėjau kolektyvo išrinktą Mindaugą Barysą į pirmą LKP CK biuro posėdį. Iš pradžių svyravo ir Brazauskas, bet po diskusijų mūsų redaktorių patvirtino. Partijos vadai sutiko, kad „reikia būti su žmonėmis“. Su tokia linija jau buvo galima atsiskirti nuo Maskvos.
Jeigu būsimas Prezidentas tada galvojo, kad stojimas buvo parama Sąjūdžio-LKP tandemui kovoje už tautą – sveikinu jį. Jeigu mano, kad tai – klaidingas žingsnis, jis nesuprato Atgimimo kelio.
Nuotr.: 1988-tų spalis – Brazauskas nežino, ar KP dar valdo „Tiesą“
