Šiandien visą Lietuvą suglumino be galo skaudi žinia – netikėtai mirė žinoma kūrėja, stilistė, redaktorė Agnė Jagelavičiūtė. Jai buvo 42 -eji metai… Kaune gimusi ir augusi Agnė buvo išskirtinė, savita asmenybė – tokia ji ir liks visų mūsų širdyse ir prisiminimuose…
Jautriai ir nuoširdžiai apie draugės Agnės Jagelavičiūtės netektį pasidalino vilnietė žurnalistė, komunikacijos vadovė, rašytoja Jurga Klimaitė – Riebling. Autorei sutikus, publikuojame jos mintis.
O, gyvenime, koks tu trapus.
„Pravažiavom“, – sakydavo Agnė, ir tai reikšdavo, kad prie temos nebegrįšime. Ji turėjo unikalią savybę neapsikrauti, neėsti savęs dėl didesnių ar mažesnių nesėkmių. Susimovei – atsistok, pasitaisyk karūną ir eik toliau, nes niekas už tave šitų mylių nenueis.
Ir ji ėjo. Per apkalbas, pašaipas ir skandalus, per kliūtis ir aukštos įtampos kambarius, per gyvenimą, kuris oi kiek visko jai buvo paruošęs.
Ji gyveno viešai ir turėjo savo įvaizdį. Ją vadino rėksne, chame, garbėtroška. Bet dar buvo ir ta kita, paprastutė, rami ir niekada su niekuo nesipykstanti – kaip tik visus visada bandanti sutaikyti Agnė, turinti pašėlusiai gerą humoro jausmą, daugybę talentų ir didelę širdį. Tai buvo mergina, kuri tiesiog norėjo būti laiminga. Kuri ypatingai baisiomis aplinkybėmis neteko tėčio, kuri labai mylėjo savo mamą, kurios gyvenimas tęsėsi jos sūnuje.
Agnės virtuvėje vykdavo pačios jaukiausios vakarienės. Jos juokas niekada nebuvo suvaidintas. Jos skausmas… atrodė, ji visada visada išsilaižys savo žaizdas, kad ir kokio jos būtų gylio.
Agnė buvo žvėriškai stipri. Ir absoliučiai nuoširdi.
Pažinojau ją labai daug metų. Tik pastaraisiais nudreifavome skirtingomis kryptimis. Bet visada spaudžiau už ją kumščius. Ir šiandien, išgirdusi, kad Agnė – reanimacijoje, kovoja už gyvybę, pakibusią ant plauko dėl plaučių uždegimo komplikacijos, meldžiausi. Bet čia pat neleidau sau net pagalvoti, kad ją gali įveikti liga, kad ir kokia ūmi ji būtų. Nes neatrodė, kad Agnę išvis kas nors gali įveikti, juo labiau – plaučių uždegimas.
Deja.
Ji niekada nešvęsdavo Naujųjų metų. Eidavo miegoti anksčiau, nei miestas susprogdins fejerverkus. Ir šįkart ji miegos, pasikamšiusi debesis. O mes nešiosimės ją širdyse ir prisiminimuose visą mums likusį gyvenimą.
Ilsėkis ramybėje, Agne. Ir jūs palikite ją ramybėje, kenkėjai nelaimingi, kurie net mirties valandą išpila savo pamazgas, savo kvailas versijas ir liguistą piktdžiugą. Agnė mirė ir tai yra baisiausia, su kuo šiandien tenka susigyventi.
