Kaunietis rašytojas iš žurnalistas Gediminas Jankus recenzavo rašytojos Aldonos Ruseckaitės naująjį biografinį romaną “EMMI. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys” ir aptarė jo didžiulio populiarumo priežastis. Paskaitykime.
Kartais, skaitydamas kokią nors knygą, netikėtai pasijunti prisilietęs prie kažko pamiršto, bet brangaus ir kažkada didžiulę įtaką ar įspūdį padariusio reiškinio, būsenos ar asmenybės. Tai atsitinka, savaime aišku, gan retai, tačiau tokią būseną pajutau, skaitydamas Aldonos Ruseckaitės biografinį romaną „Emmi. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“.
Romano puslapiai atgaivino senus brangius prisiminimus – didžiulį įspūdį jaunystėje sukėlusius Putino eilėraščius, polėkį žadinančios jo idealistinės viršūnės ir gelmės, dramatizmas ir dvasinė įtampa, netgi tragizmas. Susiradau kažikada nuolat vartytą, sklaidytą, studijuotą nedidelę V. Mykolaičio-Putino knygelę „Poezija“, 1956 metais išleistą, kurioje tilpo nemenka dalis jo prieškario ir karo bei vėlesnių metų posmų. Ir vėl ir vėl – „Sveika būk viršūne, pakalnėj svajota,/ Nuo sutemų meto per naktį ieškota…“
A. Ruseckaitės knyga priminė ir paskutiniuosius poeto rinkinius – „Būties valanda”, „Langas“, kurie mums, tuometiniams jaunikliams,darė didžiulį įspūdį. Juose vos ne kiekvienoje eilutėje ieškojome užslėptos prasmės, protesto, laisvės polėkio, aliuzijų į sovietinės ideologijos absurdą. Ir rasdavome! Man didžiulį įtaką padarė ir Putino dramos, literatūrologiniai darbai, romanas „Altorių šešėly“ ir kt. Visa tai kilo iš užmaršties, verčiant lapą po lapo gilios, autentiškos, faktais ir prisiminimais paremtos A. Ruseckaitės knygos.
Aldona Ruseckaitė, galima drąsiai teigti, yra unikalus reiškinys mūsų literatūroje. Unikalus ir retas meninis reiškinys Jos knygos – ne paprasta „fakto literatūra“, ne seniai aprašytų ir žinomų dalykų nukopijavimas. Rašytojos kūryba jau seniai į šipulėlius sulaužė įprastus štampus ir panašios tematikos kūrinių klišes.
Jos romanai – garsiųjų mūsų literatūros kūrėjų, kultūros veikėjų beletrizuotų biografijų serija. Tai tin retas reiškinys, apskritai galgi nesutinkamas – juk jos jau sukurta ir išleista visa kūrybiška ir išmani tetralogija – knygos apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį.
Po naujausio romano „Emmi“ galima kalbėti apie rašytojos sukurtą stebinantį savo užmoju epinį mūsų kultūros, literatūros, istorijos, ryškiausių asmenybių gyvenimo ir kūrybos panoraminį vaizdą – tai tikrų tikriausia pentalogija, pirmasis mūsų literatūros istorijoje įgyvendintas ypatingas užmojis.
Tarp gausos bulvarinių skaitalų, paslaugiai vadinamų “populiariaisiais tekstais”, kaskart vis sunkiau rasti autentika ir širdies nerimu pripildytą prozos kūrinį. Tarp tokių masinės kultūros surogatų, apkaišiotų “realistine estetika”, be jokios abejonės, Aldonos Ruseckaitės minėtos knygos yra be jokios abejonės,, tikrosios “viršūnės ir gelmės”, o aptariamas romanas “Emmi” – vienas iškiliausių pastarųjų metų kūrinių.
Intriguojantis ir kiek paslaptingas knygos pavadinimas sudarytas iš keturių pirmųjų V. Mykolaičio-Putino gyvenimo moterų – motinos Magdalenos, sesers Magdalenos, žmonos Emilijos ir mūzos Irenos – vardų raidžių. Visų pirma, tai ne tradicinis gerai žinomų faktų, dokumentų ar prisiminimų atpasakojimas, ne paviršutiniškas banalybių ir anekdotų apie rašytoją rinkinėlis, o skausmingas, atviras, intriguojantis pokalbis apie talentingą kūrėją.
Aldona Ruseckaitė romane atskleidžia dramatiško V. Mykolaičio gyvenimo puslapius per jį mylinčių moterų požiūrius, prisiminimus, pastebėjimus. Autorė tarsi žvelgia iš šalies, objektyviai pindama pasakojimą, įterpdama amžininkų nuomones, dažniausiai prieštaringas, tačiau visame kame išlaiko saiką, nepasiduoda bulvarinėm paskalom, kurios nuolat supo mūsų klasiko gyvenimo vingius. Ji labai atsakingai analizuoja įvairius, skirtingus faktus bei įvykius, prieštaras, konfliktus, išsamiai ir motyvuotai atskleidžia, kaip kūrėją paveikia ir luošina laikmečio sąlygos – ypač pokario metų bolševikberinių ir jų liokajų puldinėjimai ir ujimai, palietę ne vieną lietuvių rašytoją.
Pasirinkusi itin sudėtingos tematikos pasakojimą, autorė nevengia dokumentinio tikslumo, citatų iš poeto dienoraščių, laiškų, amžininkų prisiminimų. Apskritai, tai pagavi, nenuobodi, kupina emocijų knyga. Skaičiau ją susidomėjęs, vis labiau įtraukė autorės pasakojimas, labai objektyvus, bet nevengiantis jausmų gyvumo, aštresnio tono ar netikėtų apibūdinimų.
Negalima nepajusti A. Ruseckaitės nuoširdumo, įsigilinimo į savo romano herojų pergyvenimus, klaidžiojimus, konfliktus – atrodo, ji pati nuolat budi šalia, kenčia, graužiasi, teisina, ieško paaiškinimų įvairiems jų poelgiams.
Visa tai padeda sukurti itin sudėtingą meninį audinį, kuriame jungiasi daugybė įvairių likimo gijų, troškimų, vilčių ir meilės. Taip, visų pirma Meilės. Juk ne tik dėl pašaukimo stokos jaunojo V. Mykolaičio mesta kunigystė ir sutana, juk ne tik dėl tarnystės poezijos mūzai ir viršūnių siekimo. Būtent meilė jaunajai studentei, kiek vėliau – būsimai žmonai Emilijai Kvedaraitei, paskatino jį galutinai ir tvirtai apsispręsti – pasukti poezijos, literatūros studijų keliu. Būtent vėlyvoji meilė, jau pokario metais nušvietė paskutiniuosius jo gyvenimo metus, paskatino sukurti įstabius meilės lyrikos eilėraščius.
Rašytoja subtiliai pasakoja apie tai, pateikdama daugybę iki šiol nežinomų faktų, dokumentuotų ištraukų, duomenų, vengdama bet kokio šališkumo, prieškarinio ir vėlesnių pokario metų božegraikų lygio bulvarinių skiedalų, kuriems taip imlios kai kurios paraliteratūrinės personos, ypač rašinėjančios-kopinėjančios prieškario laikinosios sostinės kūrėjų gyvenimus.
Išradingai kaitaliodama pasakojimo stilių, A. Ruseckaitė pateikia platų ir išsamų vėliau susidariusio meilės ir santykių trikampio vaizdą – paties Vinco Mykolaičio, jo žmonos Emilijos ir mūzos Irenos. Dramatiški ir keisti tie santykiai, dramatiškas ir kai kam nelengvai suvokiamas klasiko ir jo mūzos elgesys ir motyvai, tačiau būtent čia ir slypi Aldonos Ruseckaitės meistriškumas ir aukšto lygio – aukštuomenės taktas. Išlaikoma pagarbi pozicija, leidžiama pasisakyti ir sudėlioti savo nuomonę visoms pusėms, tad belieka pačiam skaitytojui svarstyti, sverti, ginčytis, nesutikti arba sutikti būtent su tokia, sakyčiau, prakilnia, rašytojos pozicija, kuomet nežengiama pramintais takais (pavyzdžiui, apibūdinant žmoną Emiliją).
Parengta pagal rašytojo G. Jankaus straipsnį
Asmeninio archyvo nuotraukose – rašytoja Aldona Ruseckaitė viename iš savo populiariosios knygos pristatymų bibliotekoje; rašytojas Gediminas Jankus
