Didžiųjų metų sandūros švenčių išvakarėse kalbėdama su 2022-ųjų palydas ir 2023-ųjų sutiktuves legendinėje Kauno halėje rengiančios ATM kompanijos vadovu Alvidu Tautkumi, pirmiausia paklausiau, ar to koncerto programoje nebus jo brolio Gintauto Tautkaus sukurtų dainų? Tų, kurios kažkada skambėjo jų abiejų įkurtos „Rondo” grupės koncertuose? O gal pats šių dainų autorius atvyks į Kauno halę padainuoti, (ar jaunesniems atlikėjams pritarti) atliekant dainas „Margarita”, „Pelenė”, „Egle, mano sese” arba „Čia – Lietuva”?
– Ne, į atjaunėjusią halę švęsti Naujųjų susirinkusi publika nepatirs tokio siurprizo. Brolis dainų nebedainuoja, ir tikrojo, mūsų įkurto, „Rondo” istorija – jau praeitis. Gintautas seniai gyvena Airijoje, kuria giesmes, kurias tikintiesiems atlieka kaip pastorius. Jo giesmės – skaidrios, lengvos, džiugios, nelabai panašios į Lietuvos bažnyčiose skambančias. Ką čia slėpti, – Gintauto giesmėse galima pajusti išlikus nemažai ir legendinio, pirmojo „Rondo”, dainų dvasios.
Žinoma, mums smagu, kad Lietuvoj (ne vien joje) jaunimas ir senimas mielai klausosi tų dainų, jas dainuoja, pagal jas šoka. Nors dabartinė karta gal nežino, jog tai – prieš keletą dešimtmečių sukurti autoriniai kūriniai Gintauto Tautkaus, bet ne tų, kurie šias populiarias dainas šiandien scenose atlieka „Rondo” vardu.
– Kokia buvo „Rondo” pradžia?
– 1976-aisiais Raseiniuose, kur gyvenau ir dirbau (baigęs studijas Vilniaus universitete) vokiečių kalbos mokytoju profesinėje mokykloje, kilo idėja suburti muzikinę grupę. Pasitarėme su Gintautu, sukvietėm muzikantus ir pradėjome repetuoti, dalyvauti konkursuose, koncertuose. Grupė tobulėjo, augo, prie jos prisijungė šokėjos, tarp jų – ir mano žmona.
Kartą koncertavome Vilkaviškyje, kur tuo metu posėdžiavo Kultūros ministras J. Bielinis su savo pavaldiniais ir vietine valdžia. Mūsų muzika jam nepatiko, todėl ministras sustabdė brolių Tautkų grupės koncertus (net raštą jo išsaugojome iki šių dienų).
Komisija pradėjo tyrimą, bet kadangi nieko „kenkėjiško” mūsų veikloje nerado, ministerijos atstovas Liudas Šaltenis mums pasiūlė tapti neetatiniu Filharmonijos kolektyvu ir koncertuoti toliau.
Patvirtino grupės programą, tačiau dėl formalumo prireikė pavadinimo. Su muzikantais norėjom grupę pavadinti „Žalgiris” ar „Patriotai”, bet mūsų entuziazmą tuoj prigesino. Skambinu į Kauną savo dėdei Česlovui Šidlauskui (jis įkūręs KPI orkestrą „Politechnika”, jam vadovavo). Sakau, muzikinių terminų žodyne aptikau žodį žodį „rondo”, kuris reiškia pasikartojimą, ratą. Dėdė pritaria: „geras bus vardas grupei, – ir tiks, ir prilips”. Ministerija „Rondo” pavadinimą patvirtino.
– …ir netruko ateiti metas, kai mokykla Raseiniuose prarado muzikos paviliotą vokiečių kalbos mokytoją?
– Matyt, kitaip ir negalėjo įvykti, nes ji mane viliojo nuo pat vaikystės. Tėvai buvo mokytojai. Nuomojosi butą Šilalėje. Muzika namuose skambėjo dažnai. Mūsų mama Jadvyga Tautkienė, kilusi iš garsios Šidlauskų giminės, gražiai dainavo, o tėtis Povilas buvo muzikantas. Todėl mes, jų vaikai, o paskui – ir vaikaičiai, paveldėjome muzikos geną.
Didelį įspūdį iki šiol man paliko dėdės Česlovo (Šidlausko) pakvietimai atvykti į Kauną. Dažniausiai – apsilankyti dabar legendine vadinamoje Sporto halėje, kai ten vykdavo „Gintarinės triūbos” vardu pavadintas festivalis, o jame skambėdavo daug tų laikų sovietinėje Lietuvoje ypač modernios (už TSRS ribų gimusios) muzikos. Tuomet mes nedrįsom svajoti, kad kada nors patys muzikuosime su grupe ir halėje, ir stadionuose, kur „Rondo” koncertuos tūkstančiams…
– Tačiau iki to „Rondo” šlovės meto dar buvo ilgokas laiko tarpas?
– Ir per jį teko visokių problemų spręsti, nebūtinai su muzika susijusių. Jau sakiau, kad mano žmona buvo prancūzų kalbos specialistė. Kai mokytojos darbo Raseiniuose ji negavo, – įsidarbino moksleivių rūmuose. Bet mūsų šeimai pasisekė, nes Raseinių žemės ūkio mechanizacijos mokykla, į kurią buvau paskirtas po studijų, mums parūpino butą. Raseiniuose gimė mūsų duktė Indrė.
O mūsų su broliu suburta grupė (dar bevardė) tęsė veiklą. Dažnai grodavome restorane „Rasa”, kur buvo daug erdvės, nebloga scena. Publika mus mėgo, – jau galėjau kviestis muzikantus ir jiems minimaliai atlyginti už pasirodymus.
Tiesa, kaip saviveiklinis kolektyvas glaudėmės „Šatrijoje”, – gaudavome salę pasigroti, kartais reikėdavo fabrike koncertuoti. Saviveikla, – už dyką. Bet po truputį įsitaisėme geresnę kūrybinę bazę Kaimo statybos ministerijai priklausiusioje Kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje.
Davė direktorius Albinas Daugiala puikią salę, nupirko pianiną, netgi skyrė autobusiuką važinėti į koncertus „Tautkų grupei”, kurioje grojo raseiniškiai Romas Užusienis, Arūnas Armonas. Tuo metu mano brolis Gintautas mokėsi sporto mokykloje ir atvažiuodavo groti iš Panevėžio. Grynas panevėžietis buvo kitas mūsų grupės narys Antanas Morkevičius, kuris po kelerių metų, kai grupė išsisklaidė, pasiliko Raseiniuose: sukūrė šeimą, pasistatė namą…
1978-aisiais įstojau į J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Kitoje mokykloje, profesinėje, kur dirbau vokiečių kalbos mokytoju, įsteigiau ansambliuką. Dar buvau ir Raseinių jaunimo muzikos klubo vadovas, rengiau diskotekas, festivalius, koncertus. Žodžiu, muzikinės, organizacinės veiklos mano gyvenime visada buvo daug ir įvairios.
1981-aisiais mūsų šeimą papildė sūnus Raigardas Tautkus. Savo muzikinę karjerą jis sėkmingai pradėjo Lietuvoje ir po studijų ją tęsia užsienyje. Kaip muzikos kūrėjas ir atlikėjas. Beje, muzikos geną paveldėjo ir Raigardo pirmagimė Rugilė…
– Tai čia yra šių laikų geros žinios, o gal dar priminsite, kas anuomet brolių Tautkų grupei atvėrė kelius iš Raseinių keltis į Kauną?
– Tada tikrai daug koncertavome, tapome žinomi, ambicingai varžėmės su „Hiperbole”, kitomis grupėmis. Kūrėme, siekėme būti dar geresni. Prisimenu, vieną gruodį kaip tik „Rasoj” stipriai rengėmės naujametiniam pasirodymui. Tą vakarą mūsų koncerto klausėsi Teritorinio tresto valdytojas. Jis tada taip pasakė: „Nieko nežinau, bet kad man ta chebra būtų Kaune…” Ir Tautkų grupei, dar neturėjusiai „Rondo” vardo, netruko atsiverti didesnės erdvės bei galimybės kurti ir savo muzika dalinti publikai visoje Lietuvoje.
– Ilgą laiką buvo nutylima, kaip „Rondo” atsirado šiandien šios grupės lyderiu besivadinantis Aleksandras Ivanovas?
– Jei atvirai, tai – joks iš jo lyderis. Jis pas mus pasirodė, palikęs Miko Suraučiaus ansamblį. Kaip tik tuomet į kariuomenę buvo paimtas grupės gitaristas Arūnas Armonas, ir ieškojome, kas jį pakeis.
Ne Ivanovo pastangomis, ne jo kūryba ar talentu „Rondo” gimė. Jis atėjo, kaip liaudis sako, „jau ant gatavo”.
Tiesa, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gitaristas A. Ivanovas (Fara) pasiskubino „užpatentuoti” grupės „Rondo” pavadinimą. Tuo pačiu „užsiangažavo” ir leidybines teises. Ką tai iš tikrųjų reiškia, supratau tuomet, kai prabėgus keliasdešimčiai metų nuo „Rondo” įkūrimo, norėjom perleisti grupės įrašytas plokšteles ir išgirdome: neturite teisės, negalima.
– Labai Jums skaudu, kad jau kiti atlikėjai nekukliai skelbiasi LEGENDINE „Rondo” ir dažniausiai dainuoja populiarias kažkada Jūsų brolio G. Tautkaus sukurtas bei jo paties dainuotas „Rondo” koncertuose dainas?
– Be abejo, nelabai patinka, kai visą „Rondo” istoriją kai kas bando sau priskirti. Sako, panašiai Lietuvoje buvo „privatizuota” ir daugiau populiarios muzikos grupių. Anais netolimais laikais nebuvo leidžiama registruoti oficialaus vardo (ir kolektyvo), o kai stojo šie laikai, ne kiekvienam kūrėjui atėjo į galvą mintis pačiam pasirūpinti teisiniais formalumais. Ivanovų pora (jo žmona irgi pas mus buvo įdarbinta) buvo apsukresnė…
Aišku, žodis „pavogė” nėra gražus, bet mūsų atveju pavogtas tas vardas, kuris grupei prieš keliasdešimt metų buvo oficialiai suteiktas. Kita vertus, gali būti muzikantas, kad ir vidutinis, bet reikia turėti Dievo dovaną kūrybai, melodijai, visa bėda, kad tam, kas dabar koncertuoja „Rondo” vardu, likimas to pagailėjo.
Kažkas, žinoma, gali aiškinti, kad jis – „viso kiemo gaidys”, nors gieda visai prastai. Bet, deja, publika ne visada tai girdi, ji į nieką nesigilina, nežino, kas iš tikro buvo „Rondo”, ir „giedoriui” ploja. Bet mano nuomone, važiuoti svetimu, kitų kūrėjų sudėtu bagažu, tiesiog nedora.
– Paskutinį šių metų vakarą legendinėje Kauno halėje Jūsų įkurta ir vadovaujama kompanija ATM (Alvido Tautkaus muzika) rengia 2023-ųjų sutiktuves. Kas jose gros, šoks, dainuos?
– Pirmiausia halėje švenčiantiems kauniečiams gros orkestras „Vilnius sinfonietta” (dirigentas Vytautas Lukočius) ir solistas Zbignevas Levickis. Šoks Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupė (vadovas Aleksandras Jankauskas), dainuos operos solistai Liudas Mikalauskas ir Eugenijus Chrebtovas, Paskui į sceną kils „Žvaigždžių kvartetas”, dainininkas Vytautas Šiškauskas bei grupė „Nerija”. Vidurnaktį, po fejerverkų prie halės, muzikos šou tęsis toliau.
– Kai „Rondo” branduolys pasirinko kitokias veiklas, Gintautas emigravo, o Jūs 1985-aisiais įkūrėte „PopCentrą” vėliau tapote muzikos renginius organizuojančios „ATM kompanijos” savininkas ir vadovas. Jau seniai nemuzikuojate, nors nuo muzikos nenutolote. Per tą laiką stipriai pasikeitė ir Kauno halė, bet neabejotinai ji šiandien daug kam kelia sentimentų. Ypač tiems, kas joje kažkada turėjo laimės koncertuoti. Įdomu, ką Jums asmeniškai, kaip vienam iš originalios „Rondo” grupės įkūrėjų, reiškia sugrįžimas į Kauno halę?
– Aš labai ją myliu. Tais laikais, kai išėjome iš provincijos salių, mūsų pirmieji „Rondo” koncertai buvo Kauno sporto halėje. Aš, kaip mažesnių „mastelių” mėgėjas, tebelaikau Kauno halę mielesne, šiltesne ir jaukesne erdve už bet kokias šiuolaikines arenas. Manau, būtent Kauno halė teisingiausiai atspindi ir žiūrovų konjunktūrą.
Aišku, kai pamatai per krepšinį nuo sirgalių „lūžtančią” areną, būna truputį pavydu. Bet supranti, kad arenoje nesukursi jaukumo, kad, pavyzdžiui, Nedos muzika subtiliai skambėtų. Ūžaujanti minia tikrai trukdytų jai skambėti iš širdies. Todėl ir turime svajonę: kada nors, kai sutaupysime pakankamai pinigų, pasistatysime kamerinę, 4 – 5 šimtų vietų koncertų salę. Širdies muzikai…
Parengta pagal kasvykstakaune.lt publikuotą straipsnį
Asmeninio albumo nuotraukoje – A. Tautkus
