Rašytojas Algimantas Čekuolis: „Tabletes rydamas saujomis, geros sveikatos negali tikėtis…“

Rašytojas, vertėjas, gidas, keliautojas, žurnalistas, vyriausiu pasaulyje TV laidų vedėju tituluojamas Algimantas Čekuolis šiandien skaičiuoja 92-uosius metus ir… dienas leidžia slaugos namuose. Ne, niekas jo iš savų namų neišvarė – tiesiog toks buvo paties Algimanto noras… Neseniai jį valdiškoje įstaigoje aplankė šalies žiniasklaidos atstovai ir paprašė papasakoti, kaip garsus žmogus jaučiasi, kuo užsiima, ar dar teberašo… Atsakymas pribloškė – Algimantas rašo, ir net dvi knygas vienu metu! Vadinasi, jėgų jam išties netrūksta, sveikata – gera.

Būtent apie sveikatą žurnalistė, LŽS Kauno apskrities skyriaus narė Virginija Grigaliūnienė garbų Rašytoją prieš kurį laiką ir pakalbino. Štai kaip reikia gyventi, kad kuo ilgiau jaustumės tokie drūti tiek fizine, tiek dvasine prasmėmis, kaip ponas Algimantas! Pateikiame ištraukas iš interviu.

 

Gerbiamas Rašytojau, kaip vertinate savo sveikatą? Daug metų buvote jūreivis, o šios profesijos atstovai, žinia, pasižymi geležine stiprybe…

Taip, jūroje „gyvenau“ vienuolika metų, o tai jau tikrai nemažai… Daug laiko dirbau žvejų laivyne, reikėdavo pervaryti laivus iš Baltijos jūros per Arkties vandenyną į Kamčiatką. Žvejų laivuose beveik viskas mechanizuota, todėl buvo svarbiausia turėti galvą ant pečių ir nė akimirkai neprarasti budrumo – kur nors neįkišti rankos ar kojos, nesusižaloti.

Vadinasi, jūreivis turėtų būti labai stiprus ne tik fiziškai, bet ir psichiškai?

Dvasinė stiprybė iš tiesų labai reikalinga. Juk ilgi reisai pirmiausia „kerta“ per psichiką. Pamenu, gal buvo 1950-ųjų pabaiga. Mūsų laivas vandenyse išbuvęs net devynis mėnesius! Įsivaizduojate – tiek laiko neįplaukęs nė į vieną uostą! Tiesiog jūroje kitiems prie mūsų laivo prisišvartavusiems laivams perduodavome sugautą žuvį, iš jų pasiimdavome ledo, druskos ir – toliau žvejodavome! Patikėkite, ne kiekvienas gali tiek laiko vandenyne ištverti… Dėl to aš nė kiek nesistebiu, kai pagaliau sugrįžę į uostą jūreiviai ima savęs nekontroliuoti, beprotiškai šėlsta, o kai kurie prageria viską, ką per tą reisą uždirbo! Ne išimtis buvau ir aš, tiesa, mano gelbėjimosi virvelė buvo kiek ilgesnė: žinodavau, kad į jūrą atėjau savo noru, vienam reisui, kad štai nuplauksime iš Klaipėdos į Murmanską, Kaliningradą ar Vladivostoką – ten iškart su manimi atsiskaitys, išmokės algą ir – sudie, aš jūsų daugiau nepažįstu… Lygiai taip pat savanoriškai galėjau apsispręsti dar vienam reisui… Tai labai didelis pranašumas prieš kitus jūreivius, kurie neturėjo kito pasirinkimo: reisas, po to krante – atostogos, po atostogų – vėl į laivą… Nes nieko kito jie nemokėjo… Dar vienas mano pranašumas buvo tas, kad aš laive pusiau paslapčiomis, užsidengęs kaldra, kad nesišaipytų kiti jūreiviai, viską kruopščiai užsirašinėdavau. Tai padėdavo „atsijungti“ nuo tvyrančios įtampos, o kartu tobulinti savo, kaip pradedančio literato, įgūdžius. Ir trečia – jei iš pradžių, atėjęs į laivą, neturėjau pažįstamų, tai kai kiti ekipažo nariai sužinojo, kad esu rašeiva (laive daugiausia dirbo rusai, todėl buvau pramintas pisalka), ėmė į mane žiūrėti pagarbiai. Taip ir pasakė – matom, kad tu ne koks lepšis, kad ne iš tų, kurie krante prasigėrė ir, nieko kito nemokėdami, atėjo į jūrą užsidirbti tolesniam gėrimui… Ką čia slėpti – daugumos jūreivių išsilavinimas siekė vos keturias klases, o aš jau buvau su aukštuoju. Todėl jei tamsuoliai kolegos mane žodžiais kartais ir paniekindavo, iš tikrųjų gerbė ir labai džiaugdavosi gavę atsakymus į visus rūpimus klausimus. Jie net prisipažindavo, kad man pavydi, mano pasakojamų istorijų klausydavosi išsižioję… Tai man leido nepajusti jūroje daugumai laivo komandos narių išryškėjančios psichologinės „duobės“.

Kas gi padėjo Jums taip užsigrūdinti?

Sveikata nesiskundžiau nuo vaikystės. Kas padėjo ją tokią gerą išlaikyti? Pirmiausia turbūt tai, kad nuo 15 metų prausiuosi šaltu vandeniu iki pusės, o kartais ir visas palendu po lediniu dušu; žiemą iki 60 metų kasdien sniegu trindavausi… Reguliariai mankštinuosi, tiesa, mano mankšta yra kiek kitokia nei įprastas judėjimas ar atliekami pratimai. Ryte atsikėlęs ne tūpčioti pradedu ar bėgioju, o darau raumenų tempimus. Kad greičiau save pažadinčiau… Dar vienas dalykas – stengiuosi vartoti kuo mažiau vaistų, o jei jau negaliu be jų apsieiti, ieškau kuo natūralesnių. Visada galvoju apie gyvuliukus, nesvarbu, ar tai katės, ar tigrai, ar gandrai. Jie vaistų (juo labiau – antibiotikų) nevartoja, o gyvena labai ilgai. Ir gerai gyvena! O štai kitoks pavyzdys: delfinai yra daug kuo panašūs į žmones, bet delfinai, kurie gyvena žmoniškai, tai yra su žmonėmis, gyvena perpus trumpiau už vadinamuosius „laukinius“ delfinus! Taip, kaip ir gyvuliukai – katės ar šunys, kurie pereina į „žmonišką“ gyvenimo būdą, t. y. pradeda daug ėsti ir miegoti, – iškart ima sirgti žmonių ligomis. Ir, be abejo, gyvena trumpiau. Dėl to, kai aš pagalvoju apie šimtus, tūkstančius, milijonus ligonių turinčias ligonines, pasidaro gaila ir tų žmonių, ir savęs. Kodėl? Kad mes, žmonės, gyvename per daug žmogiškai (juokiasi).

Grįžkime prie darbo laivuose. Jei, kaip minėjote, kartais laivas krantą pasiekdavo vos ne metus išplaukiojęs jūroje, kaip gydydavosi sunegalavęs laivo ekipažo narys? Juk ne visada gali užtekti laivo gydytojo pagalbos!

Darbas laive tarsi patvirtina, kad išėjęs dirbti į laivyną turi susitaikyti su tuo, jog gyvensi kaip šuva. Kadangi laivo ekipažas palyginti nedidelis, jei niekas užkrato į laivą neatneš, niekas ir nesusirgs. Grynas oras, tikslo aiškumas… Apie peršalimą negali būti nė kalbos – patyriau tą savo kailiu (juokiasi). Aš Arktyje, Barenco jūroje, kai išėjome su kitais jūreiviais iš laivo ir medžiojome ruonius, šokinėdamas nuo lyties ant lyties įsmukau iki kaklo į stingdančio šalčio vandenį! Iki mūsų ledlaužio buvo gal 20 mylių, o ledlaužis nuo kranto – maždaug 200 mylių atstumu. Laikydamasis už kolegų pakištos karties šiaip taip išsikabarojau iš vandens ir išsirengiau nuogas, kad rūbus išsigręžčiau. Tuo metu oro temperatūra, kaip dabar atsimenu, buvo 20 laipsnių šalčio! Apsirengiau – ne, jaučiu, kad dar drėgna. Vėl išsirengiau, matau, oda jau mėlyna, vėl gręžiu… O kiti jūreiviai iš manęs kad kikena! Vis dėlto nepaleido vieno – palydėjo į laivą… Šokinėdamas nuo lyties ant lyties sušilau, iškart nuskuodžiau pas laivo gydytoją ir paprašiau stiklinės spirito. O jis man – dar ko užsimanysi? Na ir kas, kad išsimaudei, – žandai ružavi, esi sveikas kaip ridikas! Ir tikrai nesusirgau! Esu įsitikinęs, kad susergama nuo bacilų, o ne nuo peršalimo.

Esate viešai prisipažinęs, kad gyvenote audringą gyvenimą. Ar išduotumėte, kokios „audros“ per tuos nugyventus dešimtmečius įsiminė labiausiai?

Apie „audras“ gal nekalbėsiu – šįkart pabūsiu rimtesnis. Tačiau mielai pasidalysiu gyvenimo patirtimi – į ką reiktų atkreipti dėmesį. Taigi per tuos metus ne kartą įsitikinau, kad visada reikia save suprasti, žinoti, ką gali padaryti, ir atminti, jog ką gali, tai ir reikia daryti! Aš vis nedrįsau vadinti savęs valingu žmogumi – atrodė, kad taip elgtis nekuklu, negražu. Tegu kiti tą pastebi ir pasako… Ir štai neseniai suvokiau, kad žodžiui „valia“ yra puikus pakaitalas – žodis „užsispyrimas“. Ką tai reiškia? Mano įsitikinimu, užsispyrimas – tai laikymasis teisingos krypties, tęsimas tų darbų, kuriuos pradėjai, iki galo. Pavyzdžiui, vaikščioji miške ir pasiklysti. Tokioje situacijoje jokiu būdu nereikia panikuoti – pasirenki vieną kryptį, kurios laikaisi (ar pagal šešėlius, saulę, ar pagal vėjo kryptį), ir ta kryptimi, sukandęs dantis, trauki. Ir tikrai kur nors išeisi. Taip ir gyvenime – jei esi užsispyręs, kad ir ką darytumei, tikrai padarysi. Gal iš pradžių seksis ne visai gerai, bet jei žinosi, kad užsispyrimu gali padėtį pataisyti, viską pavyks pasiekti! Kai atvažiavau studijuoti į Maskvos literatūrinį institutą (dabar – Maksimo Gorkio literatūros institutas. – V. G.), nemokėjau rusų kalbos, buvau be grašio kišenėje, nes tėvai buvo miestiečiai, gyveno Vilniuje, taigi neturėjo nei daržiuko, nei vištukių… Ir stipendijos negavau, nes blogai išlaikiau stojamuosius egzaminus, juk minėjau, kad rusiškai – nė bum bum… Dar gerai, kad priėmė… Beje, keli lietuviai, net ir gaudami stipendijas ir iš turtingų šeimų, po poros mėnesių apsisuko ir grįžo į Lietuvą, likome tik aš, kino institute mokęsis Vytautas Žalakevičius (irgi „sukąstais dantimis“), dar keli lietuviai… Kaip mes vertėmės? Sunkiai, bet užsispyrimas padėjo! Pavyzdžiui, paspekuliuodavome bilietais į Didįjį teatrą. Sunkus tai darbas – šeštą ryto reikia stoti į eilę prie bilietų, o prieš spektaklį prie teatro tuos bilietus pardavinėti. Pavojinga – gali ir į miliciją pakliūti, gali kiti tave apvogti ir pan. Bet kai pamatai sunkumus, susiduri su jais – išmoksti nugalėti. Tik užsispyrimo dėka baigiau mokslus, nors, beje, studijų metais buvau susirgęs sunkia liga.

Kokia tai buvo liga?

Tuberkuliozė. Labai ilgai Romainių sanatorijoje teko gulėti, bet viskas baigėsi gerai, pagydė. Tuo metu jau buvo antibiotikų – jie turbūt ir padėjo… Bet net ir gydydamasis tęsiau rytinius apsiprausimus šaltu vandeniu, mankštinausi. Kiti ligoniai mane kvailino, kam taip elgiuosi, girdi, žūsiu, numirsiu. Nė velnio nepražuvau. 

O gal pamenate receptų iš „močiučių skrynios“ – kaip liaudiškomis priemonėmis stiprinti sveikatą susirgus viena ar kita liga?

Pasakysiu štai ką – niekada neklausiau senolių patarimų. Juk jie gyveno kitu laikmečiu, viskas buvo daug blogiau! Kaip teigiamai veikiantys organizmą, iš praeities mane domina nebent eteriniai aliejai, kurie, kaip žinome, buvo naudojami dar Egipto faraonų laikais, kai nebuvo nei antibiotikų, nei skiepų, nei kitų patikimų gydymo ar profilaktikos priemonių. Dabar eteriniai aliejai po truputį sugrįžta, jie ypač populiarūs Vakarų Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje. Ir man žmona Edita kartais eterinio aliejaus pakaitina – malonus kvapas pasklinda po kambarius, gan gerai nuteikia.

Tokias priemones, be kita ko, naudoja ir šundaktariai… Kaip vertinate jų galimybes ligoniui padėti?

Aš tokių nė vieno nepažįstu, nebendrauju su tokiais. Net nesuprantu, apie ką kalbate, nežinau, ką atsakyti (juokiasi). Pasitikiu gydytojais, medicina, vaistais. Tiesa, jei gydytojas man prirašytų tris ar daugiau medikamentų, negerčiau nė vieno! Juk nežinome vaistų suderinamumo, neaišku, kaip keli vaistai, vartojami vienu metu, organizmą paveiks! Esu įsitikinęs, kad, tabletes rydamas saujomis, geros sveikatos negali tikėtis… Savo kailiu tą patyriau!

Kas buvo nutikę? Padauginote vaistų?

Prieš kurį laiką gydytojas man patarė gerti aspirino – kad kraujas netirštėtų. Paliepė vartoti po pusę gramo, bet ką aš ten su puse gramo prasidėsiu – pagalvojau, didesnį kiekį gersiu – sveikesnis būsiu… Aštuonerius metus kasdien gėriau po pusantro gramo aspirino! Skrandis stiprus, atlaikė, bet kai susirgau ir padarė kraujo tyrimus, paaiškėjo, kad mano kraujo krešėjimas yra beveik nulinis! Todėl dabar esu daug atsargesnis, vaistų netgi bijau.

Įdomu sužinoti, kokia Jūsų nuomonė apie vegetarizmą, veganizmą, dietas?

Nesu nei „prieš“ vegetarus, nei „už“. Manau, kad pirmiausia reikia pažiūrėti į veidrodį – kaip pats sau atrodai; reikia matuoti pulsą, namie turėti kraujo spaudimo aparatą ir tik žinant visus šiuos parametrus apsispręsti, ar reikia kasdien sukirsti po bifšteksą, ar pakaks daržovių. Kiekvienam organizmui turi būti individualus pasirinkimas. Ne tik žmones turiu galvoje, bet ir gyvuliukus. Žinau vieną šunį – milžiniškas, didumo kaip geras kumelys, rimtai sakau, bet per dieną suėda tik kelis sausainiukus ir nieko daugiau! Niekas jo nemokė, ką pasirinkti, bet va toks jo noras, ir viskas. Žmogus save irgi turi nuodugniai tirti, stebėti – ko norisi. Jeigu būtent to produkto norisi, vadinasi, to organizmui ir reikia. Galų gale vegetariški patiekalai gali būti tokie skanūs, kad nė nesinorės galvoti apie mėsą! Tuo įsitikinau mėnesį viešėdamas Indijoje – grįžęs į Lietuvą gal pusę metų į mėsą nė žiūrėti nenorėjau!

O su cukrumi „draugaujate“? Dabar ypač daug kalbama apie cukraus žalą…

Pasakysiu štai ką – žinau, kad žalinga yra viskas, kas buvo išrasta per pastaruosius 4 tūkstančius metų (juokiasi). Pirmiausia reikia, kaip minėjau, įsiklausyti į save, į savo organizmo norus, potraukius. Jei išprakaitavai kaip reikiant, natūralu, kad norėsis vandens, o kartu ir ko nors sūresnio, nes su prakaitu iš organizmo išsiplovė druskos. Jei cukraus norisi, vadinasi, organizmas pageidauja cukraus.

Jums, garsiam rašytojui, savotiškas maistas turbūt yra ir žinios, informacija. Daug dešimtmečių sostinės nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje buvote vos ne kasdienis svečias?

Taip, lankydavausi ten tikrai labai dažnai, bet dabar tokios galimybės apribotos. Mano tikslas – ne tik pačiam kuo daugiau sužinoti, išsiaiškinti, sukaupti informacijos, bet ir ja pasidalyti su skaitytojais. Kad jie iš tų mano perteiktų žinių irgi ko nors pasimokytų, ką nors sužinotų.

Pavydėtinas aktyvumas! Iš kur semiatės tiek energijos ir stiprybės?

Sveikata, nepaisant kelių traumų ir kadaise netikėtai užklupusios tuberkuliozės, niekada nesiskundžiau ir greičiausiai tą stiprybę paveldėjau iš praeities. Man pasisekė sovietinį laikotarpį pragyventi sąžiningai, nieko neskriaudžiant, neužsiimant slaptais darbais, nieko neįskundžiant; pasisekė todėl, kad mokėjau gerai rašyti, buvau puikiai vertinamas… Anuomet sovietinė literatūra buvo tarsi nužudyta, nes literatūros kūriniuose nebuvo galimi jokie konfliktai – tik geras arba labai geras turinys. Koks įdomumas žmogui skaityti apie gėrį (juokiasi – V.G.)! Tada supratau, kad kūrinį reikia papildyti faktais ir žmonių konfliktais su gamta ar kitais žmonėmis. Nes jei neturėsiu ką papasakoti, tai mano kūriniais niekada niekas ir nesidomės. Po tokia vėliava dirbu jau per 30 metų ir, beje, visai neblogai sekasi. 

Taigi iš kokių dalių susideda Jūsų geros sveikatos, puikios savijautos receptas?

Rytais – šaltas vanduo; nepersivalgyti; būti mylimam ir mylėti; visada turėti perspektyvą – tik pirmyn! Nebūtinai viską, ką esu suplanavęs, spėsiu padaryti, bet siekti, turėti perspektyvą – tai kaip moteriai būti nėščiai… Prapuola ligos, atsiranda jėgų, daugiau supratimo, nuovokos, taupumo ir kitų gerų dalykų, nes ji laukiasi kūdikio! Taigi nesvarbu, vyras esi ar moteris, turi jaustis lyg truputį nėščias (juokiasi – V. G.). Nes gyvenimo perspektyva skatina organizmą kur kas geriau funkcionuoti. Nepasakysiu nieko naujo – žmogus turi sąmonę ir pasąmonę. Sąmonė – tai žodžiai, o pasąmonė – vaizdiniai. Jei pasąmonė jaučia, kad kažką nešioji įsčiose, tegu ir vyras esi, tada ji mobilizuoja sąmonę… 

Geros Jums sveikatos ir kuo ilgiau – aktyvios pasąmoninės veiklos!

Nuotraukoje – rašytojas Algimantas Čekuolis

Lrt.lt nuotrauka

 

 

Panašūs straipsniai