Atsisveikinimo žodis Kolegei Vaidilutei

Ramutė Vaitiekūnaitė, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė

Eidama aštuoniasdešimt aštuntuosius metus po sunkios ligos mirė žurnalistė Vaidilutė Volskytė.

Veliuoniškiai, matyt, skatinami išskirtinai vaizdingo peizažo išsiugdo pavydėtiną pasaulėžvalgą ir polinkį plačiau matyti, geriau įsižiūrėti ir giliau suprasti. Tai sakytina ir apie laiką, ir apie žmones, apie jų pačių atsakomybės laipsnį. Tokias būdo savybes iš gimtosios Veliuonos į gyvenimo kelią pasiėmė ir žurnalistė, pedagogė LŽS narė Vaidilutė Volskytė (1935-2022).

Turiningoje kūrybingos asmenybės biografijoje paraleliai pynėsi dvi ryškios veiklos kryptys – rašymas, nes Vilniaus universitete  buvo įgyta žurnalistės profesija, o antroji susiformavo jau dirbant „Kauno tiesos“  (1958-1973) redakcijoje, kai buvo pakviesta skaityti filosofijos paskaitų  Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kur vėliau vadovavo estetikos katedrai (1973-1979). Jos, Pedagogikos ir estetinio auklėjimo, kultūros katedros docentės seminarai, paskaitos buvo tarp populiariausių  (1994-2002). Kaip, beje, ir  paskaitosVytauto Didžiojo universitete. Vaidilutė Volskytė sakydavo, kad į auditoriją einanti kaip į bažnyčią – toks stiprus buvęs noras dalytis savo žiniomis, skatinti jaunų žmonių emocinį imlumą ir pelnyti susidomėjimą.

Pedagoginės veiklos metais buvo ir sudėtingų susikirtimų dėl bepradedadančios įsivyrauti tendencijos Lietuvos žemės ūkio akademijoje būsimiesiems žemės ūkio specialistams paskaitas skaityti rusų kalba. Dėstytoja ramiai pasakydavo kalbėsianti lietuviškai, jos autoritetingas žodis gelbėjo ir nemalonėn patekusius senų lietuviškų dainų puoselėtojus.

Vyresnės kartos skaitytojai buvo dėmesingi žurnalistės Vaidilutės Volskytės tekstams  moralės, estetikos, kultūros temomis „Nemune“ (1973-1979), „Kauno dienoje“, respubliknėje  spaudoje. Darbas redakcijose, jos žodžiais tariant, yra pasaka. Juolab kad skaitytojas nemato to juodo darbo, kurio prireikia „lengvam sakiniui“.

Nors profesiniam savęs realizavimui reikėjo nemenkų pastangų, matyt, gelbėjo vaikystės įgūdžiai. Šeimoje Vaidilutė buvo jauniausia, tačiau ir didžioji devyneriais metais vyresnio brolio Gedimino, septyneriais metais vyresnės sesės Laimutės užtarėja ir gynėja. Su jos tolerancija, geraširdiškumu susidurdavome ir  mes, kolegos, nes visada galėjome remtis, pasikliauti Vaidilutės autoritetu.

Dėl Mamos ir močiutės netekties dukteris Eglę ir Dagnę, anūką Gabrielių, artimuosius širdingai užjaučia LŽS Kauno apskrities skyrius ir buvę kolegos.

Atsisveikinimas su velione Vaidilute Volskyte – lapkričio 2 d. nuo 10 val. iki 14.30 val. Vilniaus laidojimo rūmuose  (Olandų g 22., III salė).

Artimųjų nuotraukose – Vaidilutė Volskytė

Panašūs straipsniai