Savo nuomones apie Lietuvos žurnalistiką ir žurnalistus šįkart išsako Nacionalinio vėžio instituto doc. dr. Audrius Dulskas ir šios gydymo įstaigos Vėžio informacijos ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Juventa Sartatavičienė.
Kaip vertinate Lietuvos žurnalistų kompetenciją? Ko pasigendate, bendraudamas su žurnalistais?
Lietuvoje yra labai nedaug žurnalistų, kurie dirba tiriamąjį darbą. Kiti daugiau užsiima aprašomąja žurnalistika arba tiesiog išverčia ir perspausdina užsienio straipsnius.
Kaip vertinate atskirų žurnalistų pasirengimą pokalbiui, temos, kuria diskutuojate, išmanymą? Ar pasitaikėatvejų, kai Jūsų išsakytos mintys, atsakymai į klausimus buvo neteisingai perteikti žiniasklaidos priemonėse?
Bent iki šiol su žurnalistais bendrauti sekasi puikiai. Visi būna pasiruošę, paprastai esame bendravę ir anksčiau, kalbamės nebe pirmą kartą, todėl jie temas išmano. Sutariame, jog visada prieš spausdinant noriu pamatyti galutinį variantą, tad nesusipratimų ar ne taip suprastų minčių kol kas nepasitaikė. Visos išsakytos mintys būna pateiktos taip, kaip ir tikėjausi.
Kokie žurnalistų klausimai Jums labiausiai įsiminė: kas nustebino, pralinksmino, įskaudino, supykdė, privertė pakeisti savo nuomonę ar, priešingai – paskatino dar stipriau ją ginti?
Iki šiol stebina, kad žurnalistai ateina gerai pasiruošę. Klausimai paprastai būna tikslūs, pakankamai specifiški mano specialybei.
Ar buvote kada neteisingai apkaltintas žiniasklaidos atstovų? Jeigu taip – kaip sprendėte šį klausimą? Ar sulaukėte atsiprašymo?
Iki šiol jokių pykčių su žurnalistais neturėjau. Manau, visada galima viską išsiaiškinti asmeniškai susitikus, o nepavykus to padaryti – kreipimasis į atitinkamas institucijas, nes juk esame teisinė valstybė.
Kokie žurnalistų asmenybės bruožai ar netinkamas elgesys (jeigu tą teko pastebėti), Jūsų nuomone, nusipelno kritikos?
Pašnekovo negerbimas ir nemokėjimas išklausyti, empatijos neturėjimas.
Gal galite palyginti, kuo Lietuvos žurnalistai skiriasi nuo savo kolegų užsieniečių?
Mūsų žurnalistai profesiniu lygiu tikrai niekuo nenusileidžia užsienio kolegoms. Gal kaip tik išskirčiau mūsiškių santūrumą, taktą.
Jūsų palinkėjimas Kauno regiono ir visos Lietuvos žiniasklaidos atstovams?
Šiais gausaus informacijos kiekio laikais palinkėčiau ypač kruopščiai atsirinkti šaltinius. Naudoti kelis, skirtingus šaltinius ir publikuoti tik patikrintą informaciją. Neužkibti ant propagandos kabliuko ir kuo mažiau žaisti su skambiomis antraštėmis.
xxx
Nacionalinio vėžio instituto Vėžio informacijos ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Juventa Sartatavičienė sako, jog nei kokių nors nesusikalbėjimų, nei „kibirkščiavimų“ su žurnalistais per daugelį metų nėra buvę.
Komunikacijos specialistai visada pataria daktarams labai gerai pagalvoti, ką jie kalba, kokias žinias praneša, nes pasakytas žodis ima ir „išskrenda“ labai greitai, ypač TV ir radijo eterio metu, o jį sugrąžinti jau neįmanoma.
Juventa išskiria šiuos, jos manymu, probleminius, aspektus: „Visų pirma tai pačių žurnalistų edukacija, profesionalumas… Tačiau pati sau paprieštarausiu – pasitaiko „žalių“ žurnalistų, bet kai matai žmogų, tik pradedantį gilintis į mūsų sritį, jam visada geranoriškai padedi. Kad kuris nors arogantiškai tos pagalbos atsisakytų – nepamenu. Ir kai po kelerių metų sutinki tą žurnalistą, puikiai susipažinusį su tikrai sudėtingomis onkologijos temomis, būna labai smagu“.
Yra buvę štai tokių situacijų: žurnalistas patiki paciento istorija ir išklauso tik pastarojo pusę. Jeigu pavyksta laiku įsitraukti į straipsnio kūrimo procesą, tenka gerokai paplušėti – surinkti objektyvią „anamnezę“, sudėlioti įvykius, kas iš tiesų buvo gydymo įstaigoje, kas ir kodėl atsitiko, kas ką pasakė, suprato ar nesuprato, ir įtikinti žurnalistą įvertinti žmogaus pateiktą informaciją atidžiau.
Juventa užsiminė, kad yra tekę su žurnalistais ir susibarti, ir sugaišti daug laiko, aiškinant tikrąją situaciją. Iš pradžių ne visada žiniasklaidos atstovų emocijos būna teigiamos – pristinga noro išgirsti ir suprasti tai, ką jiems sakai, į ką galbūt reikėtų atkreipti dėmesį ir teisingai įvertinti.
Svarbiausia, kad publikuojama medžiaga išeitų maksimaliai objektyvi.
Kita vertus – geram žurnalistų kontaktui, susikalbėjimui su gydytojais būtina svarbi sąlyga – tiesioginis bendravimas su gydymo įstaigos komunikacijos tarnyba, kuri supranta žurnalistikos esminius principus, gyvenimo realybę ir sergančio žmogaus interesus – norą gyventi, viltį pasveikti, suprasti, ką sako gydytojas, ir panašiai.
Užrašė LŽS Kauno apskrities skyriaus narė Ramutė Pečeliūnienė
www.kaunozurnalistai.lt archyvo nuotraukose – NVI doc. dr. A. Dulskas ir komunikacijos skyriaus vyrausioji specialistė J. Sartatavičienė
