APIE ŽURNALISTUS - IŠ ŠALIES. Kaip žurnalistus ir jų darbą vertina medikai

Pristatome naują svetainės rubriką - APIE ŽURNALISTUS IŠ ŠALIES. Kadangi nėra nedarančių klaidų, nėra niekada nesuklydusių (jokia išimtis ir žurnalistai), pabandykime pažvelgti į savo „daržą“ kitų akimis. Ką mus supantieji ar su mumis susidūrusieji mano apie šiandienos žurnalistus ir šiandienę žurnalistiką? Kaip mus vertina? Už ką mus gali pagirti, o už ką - supeikti? Pradėkime nuo medikų, kuriems pastaraisiais metais išties labai dažnai tenka bendrauti su žiniasklaidos atstovais, atsakinėti į žurnalistų pateiktus klausimus. „Lietuvos gydytojo žurnalo“ atsakomoji redaktorė, LŽS Kauno apskrities skyriaus narė Ramutė PEČELIŪNIENĖ šia tema pasikalbėjo su vienu žinomiausių šalies gydytojų LSMUL Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovu prof. Rimantu KĖVALU.

Tikriausiai dauguma kolegų pripažins, jog mūsų darbas (bet kurioje medijoje), tiktai, žinoma, skirtingos specifikos – labai įdomus, labai dinamiškas, labai atsakingas, bet ir... labai sunkus...  Rašant ar kitokia forma išreiškiant savo mintis, renkant medžiagą ir ruošiant publikacijas ar įvairaus formato laidas, ieškant pašnekovų bei galvojant jiems klausimus, dalyvauti pokalbyje tenka rimtai padirbėti. Ir vaizdingų išsireiškimų čia jau nepakanka... Baigti universitetines žurnalistikos studijas, gerai išmanyti šio darbo specifiką – didelis privalumas...Nors, tiesa, yra nemažai žiniasklaidos atstovų, kurie ir be didelių mokslų puikiausiai dirba šį darbą, nes tiesiog yra talentingi, gabūs ir žingeidūs...

Vis dėlto visiems jiems tenka galbūt didžiausias iššūkis – gerai išmanyti daugelį sričių – politikos, medicinos, meno, socialinių reikalų, pedagogikos ir t.t, ir t. t. Todėl būti tikru profesionalu išties nėra paprasta. O gal ir nebūtina – gal geriau gilintis į vieną sritį ir kasdien tobulėti. Bet, be viso to, niekada nederėtų pamiršti, jog žurnalistą kasdien lydi labai svarbus „persekiotojas“ – atsakomybė. Atsakomybė už parašytą ar išsakytą žodį, už viešai paskleistas žinias (kurios gali būti ir neteisingos), už įžeidimus ar kitus negatyvus. Na, o suklydus arba tiesiog pristigus žinių nebijoti tą pripažinti... Juk žodis kartais gali būti skaudesnis už peilio dūrį ir - brangiai kainuoti....

Pagal savo darbo specifiką daugiausia bendrauju su medikais, todėl ir buvo įdomu sužinoti, kaip jie vertina žurnalistų atliekamą darbą, jų profesionalumą, gebėjimą suvokti nagrinėjamą temą ir galiausiai – jų žmogiškąsias savybes, darbo specifikos ypatumus, ir pan. Tai gana aktualu dar ir dėl to, jog pastaraisiais metais gydytojams, sveikatos priežiūros specialistams, medicinos įstaigų vadovams teko dažniau bendrauti su žiniasklaida – spaudos, televizijos, internetinių svetainių ir kt. atstovais, dalyti jiems interviu, atsakinėti į šimtus klausimų...

Šįkart kalbiname LSMUL Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovą, profesorių Rimantą Kėvalą, kuriam itin dažnai tenka bendrauti su žiniasklaidos atstovais.

Kaip vertinate Lietuvos žurnalistų kompetenciją? Ko labiausiai pasigendate, su jais bendraudami?

Žurnalistų kompetenciją vertinu gerai – pagal 10 balų sistemą tai būtų 8. O labiausiai pasigendu profesionalumo. Vis tik suprantu, kad žurnalistai rašo įvairiomis temomis (sportas, automobiliai ir t.t.), bet medicinos sritis jiems atrodo sunkiai suprantama. Na, bent jau tokiais pasirodė tie, su kuriais bendravau. Labai norėtųsi šiokio tokio pasiruošimo, supratimo, o ne visiškai paviršutiniško požiūrio į labai rimtus medicinoje vykstančius procesus. Žinoma, negaliu pasakyti, kad absoliučiai visi žiniasklaidos atstovai tokie, bet didžiajai daugumai, su kuria teko bendrauti, kompetencijos labai trūksta.

Kaip vertinate atskirų žurnalistų pasirengimą pokalbiui, temos, kuria diskutuojate, išmanymą? Ar pasitaikė atvejų, kai Jūsų išsakytos mintys, atsakymai buvo neteisingai pateikti, savaip interpretuoti?

Neteko sutikti žurnalisto, kuris būtų labai gerai pasirengęs pokalbiui, nagrinėjamos temos aptarimui, kuris būtų pasirengęs rimtai diskusijai, gerai žinotų ne tik tam tikras problemas Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kartais paskaitau žurnalistų straipsnius apie automobilius. Šia tema rašoma bei atsakoma į rūpimus klausimus tikrai profesionaliai. Na, o medicinoje tarsi nuplaukiama paviršiumi, giliau į problemą neįsigilinant. Taip, medicinos sritis yra daug sudėtingesnė, todėl ir reikėtų labai rimtai pasiruošti pokalbiams su medikais. Taip, kaip aš ruošiuosi duodamas jiems interviu... Kalbu apie konkrečius atvejus,  ne visai malonius atvejus, kai rašoma neįsigilinus į problemą ir neišsiaiškinus realios situacijos. Vis dėlto neatsimenu, kad mano atsakymai informacinėje sklaidoje būtų neteisingai pateikti, na, nebent pasitaiko minimalių iškraipymų. Bet tai jau techniniai dalykai.

Kokie žurnalistų pateikti klausimai Jums labiausiai įsiminė: kas nustebino, pralinksmino, įskaudino, supykdė, privertė pakeisti savo nuomonę ar galbūt priešingai – paskatino dar stipriau ją ginti?

Tikrai negalėčiau pasakyti. Neprisimenu... Turbūt tokių klausimų išgirsti neteko...

Ar buvote kada nors įžeistas ar žiniasklaidoje neteisingai apkaltintas? Jeigu taip - kaip sprendėte šį klausimą? Ar sulaukėte viešo atsiprašymo?

Kaltinimų išgirsti neteko, bet nuoskaudų buvo įvairių. Turbūt visi prisimena atvejį, kai norėdami pasielgti garbingai, vakarietiškai, šiuolaikiškai pranešėme apie padarytą klaidą, kuomet skubios pagalbos skyriuje buvo sumaišytas tirpalas ir į paciento veną sulašintas chlorheksidinas, skirtas žaizdoms plauti. Nors dėl šio incidento net minimaliai nebuvo sutrikdyta sveikata, o mes sąžiningai pripažinome tai, kas įvyko (kaip tai daroma Vakaruose), kilo didžiulis skandalas, buvo išpūstas toks burbulas! Atvirai pasakius, greičiausiai kitą kartą taip tikrai nedaryčiau, nes nei žurnalistai, nei visuomenė nesubrendusi tokiam paprastam, elementariam supratimui, kad klaidas reikia pripažinti, viešinti. Ir iš jų mokytis, o ne jas slėpti.

Kokie žurnalistų asmenybės bruožai ar netinkamas elgesys (jeigu tai teko pastebėti) nusipelno rimtos kritikos?

Galbūt pigus noras iš bet ko padaryti sensaciją.

Gal galite palyginti, kuo Lietuvos žurnalistai skiriasi nuo jų kolegų užsieniečių?

Užsienyje su žurnalistais bendrauti neteko, bet prisimindamas savo darbą Australijoje galiu pripažinti, jog turėjau patirties susipažinti, kaip žurnalistai ruošia straipsnius, atlieka keistus žurnalistinius tyrimus. Niekada nepamiršiu viename Melburno laikraščio vedamajame, pirmame puslapyje, paskelbtos verkiančio tėčio nuotraukos. Straipsnio pavadinimas buvo grėsmingas –„Kaip Melburno karališkosios ligoninės gydytojai vagia mūsų vaikų širdis“. O problema kilo kažkam sužinojus, kad prieš daugelį metų (turbūt dešimtmetį) kardiochirurgai - rezidentai iš mirusių mažųjų pacientų skrodimo metu paimdavo širdis preparacijai ir mokymui operuoti, tai yra atlikdavo tam tikrus chirurginius veiksmus. Kažkas sužinojo, jog tai buvo daroma be tėvų sutikimo ir sukėlė didžiulį triukšmą. Man nebuvo žinomi to meto Australijos teisiniai įstatymai, kolegos medikai į šį straipsnį bei kilusį skandalą reagavo labai santūriai. Esą žurnalistų darbas – rašyti, ir mes į tai nesikišime... Bet taip pat buvo žurnalistų, kurie prieš rengiant straipsnį ateidavo į ligoninę, praleisdavo kartu su medikais ir pacientais ne vieną dieną ir ne vieną naktį, budėdavo, ir tai darė dėl to, kad suvoktų, kokie procesai vyksta gydymo įstaigoje, kaip sprendžiamos kilusios probolemos. Jie taip darydavo tam, kad profesionaliai parengtų medžiagą. Deja, mūsų žurnalistai dėl tokio informacijos rinkimo nėra kreipęsi nė karto. Mūsiškiai „plaukia“ paviršiumi, prabėgom ir visai nenori „panerti giliau“...  

Kokie būtų Jūsų palinkėjimai žiniasklaidos atstovams ir, žinoma, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus nariams?

Rašyti arba kalbėti tiesą. Kokia ji bebūtų. Tai – svarbiausias dalykas. Be abejo, ir laikytis atitinkamų moralinių normų...

Kauno klinikų nuotraukoje - prof. Rimantas Kėvalas