Rimvydas Valatka, Lietuvos žurnalistas
Rusų kalba jau antrą savaitę mane persekioja. TV, radijai, net nacionalinis prašo paaiškinti, kodėl čia taip yra, kad sakot, jog dukart du keturi? Štai parašiau apie tai, kad Putinas šnd. išaiškino, jog tekančios saulės šalis tai ne kokia ten Japonija, o Rusija, ir iškart bičas kimba į atlapus: „Šitą informaciją, p. Valatka, spėju, greičiausiai sužinojote socialinių tinklų dėka. Labai tikėtina, kad ją perskaitėte, o ir Putino šito briedo klausėtės rusų kalba. Kodėl tamsta pats žinodamas rusų kalbą, ją suprasdamas, nenorite, kad ateities kartos ją žinotų ir suprastų?“
Pasijuntu, kaip matydamas, jog penkerių metų pyplys truputį kas griebiasi čiulptuko, kurį kiti vaikai prieš porą metų jau pametė. Negražu nei stebėtis, anei mamai ką sakyti, nes juk nepolitkorektiška.
Ir vis dėlto. Mąstau taip:
Aš dar moku ir dalgiu šieną pjauti, sodinti bulves beigi kukurūzus kvadratiniu lizdiniu būdu, kapoti malkas kirviu, nors prieš porą metų miręs mano amžinąatilsį tėvas Algimantas pastaruosius septynerius metus malkas skaldė elektriniu kirvuku ir buvo labai tuo patenkintas, moku sukasti žemę kastuvu, nors mano tėvas tam reikalui irgi jau naudojo elektrinį, tad kaskart atvažiavus aplankyti išklausydavau žinių apie technologijų proveržį Žibininkų kaime, moku rašyti plunksnakočiu, tokiu pamirkomu į rašalą, skaičiuoti – sudėti ir atimti – tokiais mediniais bumbulais taukšt taukšt, tai pagal to žmogaus kongenialią nuomonę, aš lyg ir turėčiau raginti, kad visų tų niekam nereikalingų dalykų būtų mokomi visi mūsų vaikai, gimę praėjus dvidešimčiai metų po Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo?
Ne, ne ir dar kartą ne. O dėl rusų kalbos, tai pasakysiu taip – iš principo galiu be jos lengvai apsieiti – viską ir dar gerokai su kaupu galiu gauti per anglų ir lenkų kalbas (kaip ir tą info gavau per anglų, o tik po to pasipainiojo rusiškai tviteryje), o kartais kiek ir iš prancūzų (kurios, deja, sovietinė mokykla išmokė tik labai medinės), įskaitant ir tai, kas padėta socialiniuose tinkluose.
Mielai pakeisčiau rusų kalbos mokėjimą ispanų ar vokiečių, bet per vėlu man jau, todėl nenoriu, kad ir Lietuvos vaikams būtų per vėlu (daug kam per vėlu, nes politikams ta problema buvo dzin, net tipo patriotams). Tai gal, sakau, padėkim rusų kalbą ten pat, kur guli mano jaunystės dalgis šienui pjauti ir lopeta lysvei sukasti, nekalbu jau apie medinius skaitytuvus. Lietuva turi kur kas fainesnių pasirinkimų, ir ačiū Dievui.
Apie ką čia aš?
Apie tai, kokių mitų prisikuria nenorintys išlaisvėti laisvos šalies žmonės, kad tik nebūtų laisvi rinktis, kad tik pateisintų savo užsikonservavimą praeities rasole, nenorą nieko keisti net tada, kai kalbama apie jų vaikų ateitį. Padarys viską, kad tik vaikai neišsimuštų iš nykios, seniai suplėkusios vištos skraidymo orbitos su visais jiem atrodančiais tokiais kietais argumentais „už“ rusų kalbą, kurie tėra sovietų įkalti mitai, verčiantys juos ir toliau rūgti eksokupantų užraugtose sultyse.
Tai nyku, liūdna, bet tikrai ne baisiausias dalykas. Baisu tai, kad konservatorės valdoma Švietimo ministerija šalį valdant liberalams (sic!) ir konservatoriams, šiandien per „Panoramą“ aiškina, kad ta problema išsispręs savaime, kai išmirs visi rusų kalbos mokytojai.
Ajo. Tai kam su Putinu Ukrainoje kariaujame, bairaktarams pinigus renkame? Palaukim, kol fuhreris Pu numirs. Na, ir kas, kad tas į čemodaną kakojantis bičas gali iki šimto privynioti. Taigi taip smagu nieko nedaryti, praeitimi gyvam būti.
Mokykla be masiškai mokomos rusų kalbos – Lietuva be Vingių jonų! O kaip mes be Vingių Jono, katras toks žemaitiškai dvasingas?
