Rašytojas Marius Ivaškevičius: „Kuo labiau Rusija daužo Ukrainą, tuo labiau Ukraina plečiasi, o Rusija traukiasi“

Marius IVAŠKEVIČIUS, rašytojas

Paradoksas, bet kuo labiau Rusija daužo Ukrainą, tuo labiau Ukraina plečiasi, o pati Rusija traukiasi. Kalbu ne apie teritorijas, o santykį – savo ir, manau, daugumos šios planetos gyventojų. Iki šių metų vasario 24-osios aš gerai pažinojau Rusiją, o Ukrainą – menkai. Turėjau daug rusų draugų ir vos keletą ukrainiečių. Per šį pusmetį Ukraina ir ukrainiečiai užliejo gerą pusę mano gyvenimo, mano asmenybės, mano draugų ir pažįstamų rato. Viskas prasidėjo iš noro, net ne noro, o būtinybės padėti, iš bendro beviltiškumo matant ir išgyvenant šią nežmoniškai neteisingą, betikslę Rusijos agresiją.

Taip šie anksčiau man nepažįstami Ukrainos žmonės įėjo į mano gyvenimą, o tada paaiškėjo, kad mes turime tiek daug bendro, mes taip gerai vieni kitus suprantame, kad drauge galime labai daug nuveikti, pasakyti, išrėkti pasauliui apie save. Ir čia tikrai ne tas atvejis, kai žmones suveda bendra bėda, o, jai pasibaigus, visi iškeliauja kas sau. Atrodo, kad tai jau ilgam. Bent jau man iki gyvenimo pabaigos užteks šio bendrystės užtaiso. O Rusijos nebėra. Rusija sprogo. Kartoju: kalbu apie savo santykį. Ten, kur anksčiau buvo Rusija, šiandien spengia juodoji skylė. Ir tai jau ne kita civilizacija, net ne kita planeta – tiesiog kita materija, visiškai netinkanti gyventi, netgi priešinga gyvybės egzistavimui. Liko sprogimo jėgos į Europą išsviesti rusai draugai, kurie man tebėra ir bus brangūs, girdžiu skylės viduje dūstančius ir skęstančius žmones, kuriems esu pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką, jei jie apsispręstų jos griebtis, bet toliau matau tamsą, kuriai niekuo negaliu padėti. Nebedomina ten likęs teatras, kinas, literatūra, nors dar prieš keletą metų Maskvą laikiau viena iš pasaulio teatro mekų.

Nebetikiu, kad per savo likusį gyvenimą dar apsilankysiu šiame meste, o tuo labiau veršiuosi į jos teatrus, kaip tai buvo anksčiau. Nežinau, kas turi atsitikti, kad šios juodosios skylės vietoje per artimiausius dešimtmečius vėl įsižiebtų žvaigždė. Su kiekviena į Ukrainą paleista raketa Rusija praranda ne tik meilę ir pagarbą, ji praranda energiją – visos šios raketos ilgalaikėje perspektyvoje iš tiesų lekia į pačią Rusiją ir daužo į šipulius viską, kas tik kada nors gero ten buvo sukurta. O, kaip žinia, energija niekur nedingsta, ji tik pereina iš vieno kūno į kitą. Akivaizdu, kad šią energiją šiandien perima Ukraina. Vis dar kenčianti, kraujuojanti ir per savo skausmus dar pati nesuvokianti, kaip ryškiai ji šviečia mūsų visų širdyse.

 

Apie Marių Ivaškevičių:

 

Marius Ivaškevičius (g. 1973 m. kovo 26 d. Molėtuose) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius.

Gimė gydytojų šeimoje. 19801991 m. mokėsi Molėtų 2-ojoje vidurinėje mokykloje. 1991–1997 m. VU Filologijos fakultete studijavo lietuvių filologiją.

19961999 m. dienraščio „Respublika“ šeštadienio priedo vyrams „Julius“ reporteris, 1999–2000 m. „Juliaus“ redaktorius. 2000–2001 m. LRT Kultūros laidų redakcijos žurnalistas, režisierius. Bendradarbiauja su didžiausiu Lenkijos dienraščiu „Gazeta Wyborcza“, kur rašo įvairios tematikos esė.

1998 m. debiutavo kaip dramaturgas. Studijoje „A Propos“ režisavo du dokumentinius filmus: „Einu“ (1999 m.) – apie rašytoją Vincą Mykolaitį-Putiną bei „Punsko novelės“ (2000 m.) – apie Lenkijos lietuvius. Sukūrė scenarijus trumpametražiams filmams „Mano tėvas“ (2007 m.), „Tėve mūsų“ (2010 m.) ir juos režisavo. Autoriaus kūryba versta į lenkų, vokiečių, slovėnų, prancūzų, rusų, baltarusių, italų, anglų kalbas. Nuo 1998 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. [1][2]

Marius Ivaškevičius apibūdinamas kaip postmodernus kūrėjas. Teigiama, kad jo postmodernus rašymas yra demistifikuojantis nusistovėjusius mitus ir naujai bei žaismingai interpretuoja tautinę simboliką.

 

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Panašūs straipsniai