Vakarai įvedinėja sankcijas Rusijai ne šiaip sau. Jomis siekiama kelių tikslų. Pirma, sankcijos turi pakirsti agresoriaus ekonomiką ir karo pramonę. Antra, jos yra nukreiptos į Rusijos elitą, kuris turi galių įtakoti sprendimus. Trečia, jos yra ir turi būti nukreiptos ir į Rusijos tautą, kad ir ji pajustų karo padarinius ir imtųsi veiksmų jam sustabdyti. Tačiau kalbant apie šį aspektą, turime suprasti, kad apversti kraujo ištroškusios minios orientacijas nėra lengva. Kalbant apie šį trečią aspektą, reikia suprasti ir Rusijos ypatumus.
Yra dvi „Rusijos” – keli megapoliai – Maskva, Sankt Peterburgas ir dar keli, ir visa likusioji provincija. Abiejuose gyvena žmonės, kurie labai skiriasi savo pajamomis, pragyvenimo lygiu, pomėgiais, buitimi, darbo galimybėmis ir pobūdžiu, Vakarų šalių ir kultūros išmanymu, vertinimu, kalbų žinojimu, mentalitetu ir t.t.
Putinas yra nutaręs į Ukrainą kariauti siųsti šios „antrosios Rusijos” žmones. Toks planas. Juo labiau, kad regionai yra nuskurę, atsilikę, o tie, kas eina kariauti savanoriais tik „laimi”. Pirma, jie gauna gerai aprūpinamą samdomo kareivio darbą (užmokestį, kuris jiems atrodo esąs dideliu). Antra, jie gali Ukrainoje nebaudžiami plėšikauti ir praturtinti savo šeimas prisiplėštomis gėrybėmis (tai atitinka jų vertybes). Trečia, po tokios karinės tarnybos jiems yra žadamas gerai apmokamas pastovus darbas milicijoje ar kitose karinėse struktūrose (viliojanti iliuzija). Ir ketvirta, net ir mirties atveju, jų šeimoms yra žadami pinigai ir net naujas žiguliukas, kas daugeliui šeimų yra neįgyvendinama svajonė. Į karą savanoriauti eina tikrai ne subtilios kultūros žmonės, o augę skurde, prievartoje ir patys nevengiantys smurto. Be to, jie turi ir puikų vertybinį pasiteisinimą – jie eina kautis už Rusijos dydybę, už SSSR atstatymą. Nacionalizmas yra lengviausiai perimama ir primetama vertybė tokios kultūros terpėje.
Tačiau panašūs stimulai ir mentaliniai impulsai nemotyvuoja miestų gyventojų. Jie neina kariauti. O Putinas gudriai jų į frontą ir nesiunčia, čia nieko neverbuoja.
Susprogdinti, radikaliai apversti „privinciškosios Rusijos” mentalitetą gali tik fiurerio įvaizdžio smukimas, jei jis pradės pralaimėti mūšius ir jie nebegalės tapatintis su juo, kaip nacionaliniu lyderiu. Daugelio jų buitis po sovietmečio nepagerėjo, jie tuos laikus prisimena su nostalgija. Ir ne todėl, kad buvo geras gyvenimas, bet todėl, kad SSSR visi bijojo. Todėl Vakarų įvedamos sankcijos, jų poveikis ekonomikai, jų kasdieninės buities nuosmukiui ne tiek svarbus faktorius, kaip fiurerio, o kartu su juo ir jų pačių galybės nuvainikavimas. Putinas manipuliuoja jų sąmone, tad vargu ar greitu laiku galime tikėtis provincijos gyventojų pasipriešinimo karui.
Kitas reikalas su miestuose gyvenančiais. Jie yra labiau informuoti, sugeba savarankiškai rasti informaciją, tačiau iki šiol Vakarų valstybės netaikė jokių sankcijų, kurios galėtų padėti jiems suprasti, kad karas kiekviem iš jų asmeniškai yra kenksmingas. Turiu omenyje kylantį Vakarų šalių lyderių norą riboti vizų išdavimą Rusijos piliečiams. Pasisakyčiau už tai, kad vizos būtų išduodamos, tik ieškantiems politinio prieglobsčio, Putino kritikams ir režimo priešininkams.
Norintiems paatostogauti, Vakarų parduotuvėse prisipirkti prekių, kurių ėmė stigti Rusijoje, apsilankyti savo viloje arba jachtoje, įsigyti butą Vakarų šalyje, įgauti vakarietišką išsilavinimą – visiems jiems ir panašiems prašytojams vizos neturėtų būti išduodamos.
Lietuvoje, būtinai bus aiškintojų, kad tai nenaudinga ir mums, kad taip sukuriama nauja geležinė uždanga. Taip, tai nėra naudinga, kaip nebuvo naudinga statytis savo SGD terminalą. Trumpuoju periodu tuomet irgi atrodė, kad naudinga pavizginus uodegą Maskvoje gauti pigių dujų. Tačiau kas iš to laimėjo? Laimėjo principinga Lietuva, pralaimėjo neprincipinga VFR, o dar tai padėjo finansuoti Rusijos apsiginklavimą. Geležinė uždanga padėjo sugriauti SSRS. Analogiškai ir šis atsiribojimas apsaugotų mus nuo iš Rusijos masiškai infiltruojamų agentų. Tačiau svarbiausia, kad tai būtų pirmas ir stiprus spyris Rusijos miestų gyventojams, viduriniajam sluoksniui, kuriam pagaliau gyvenimas irgi reikšmingai pablogės. Turiu viltį, kad megapolių gyventojų rūškanų nuotaikų negali nepaisyti net ir Putinas.
Nuotraukoje – parlamentaras Kęstutis Masiulis
Asmeninio albumo nuotrauka
