Rusė Tamara iš Tolimųjų Rytų: „Toks jau mūsų mentalitetas…“

Poilsiaudama Turkijoje pakalbinau tris ruses, iš kurių dvi, išgirdusios klausimus apie karą Ukrainoje, iškart nėrė šalin, pavymui burbteldamos „žinom, žinom, kas tave domina, ko ruošiesi klausti“, tik viena sutiko atvirai pasišnekėti (tiesa, ji nežinojo, kad aš – žurnalistė). Tamara nė nebandė ginčytis: Putinas – pasaulio bėda ir gėda, deja, toks jau rusų mentalitetas, kad visi „tam išprotėjusiam seniui“ linkę paklusti, kad ir kokią nesąmonę bedarytų…

Tamara ir dvi jos draugės į Turkijos kurortą skrido net dvi paras! Jos gyvena Tolimuosiuose Rytuose, Kamčiatkoje: vien iki Chabarovsko 6 valandas dundėjo traukiniu, po to apie 8 valandas trukęs skrydis į Maskvą ir tik iš čia, dar 6 val. trukmės skrydis – į Antaliją. Kadangi skrydžiai buvo su kelių valandų pertraukomis, kelionė ir užtruko taip ilgai. O skrydis Maskva – Antalija pailgėjęs dėl to, kad rusams neskraidymo zona paskelbtos kai kurių Europos valstybių teritorijos, todėl teko daryti lankus.

Kai tokia ilga kelionė, gal geriau vertėtų ilsėtis Tailande? Juk iš Tolimųjų Rytų šis kurortinis kraštas kur kas arčiau, o ir poilsis ten – nepakartojamas… Deja, kaip patikino Tamara, tiesioginiai skrydžiai į Tailandą iš jų regiono, nors ir kur kas patogesni, nei pasiekti Turkiją, bet – panaikinti. Nuo šiol reikia belstis iki Maskvos, ir tik iš Maskvos lauktų varginantis skrydis į Bankoką. Ne, tai jau būtų per daug. O ir kelionės kaina kur kas didesnė. Sunkus metas, tenka taupyti.

Paklausus apie putino agresiją Ukrainos atžvilgiu, Tamara sutiko: taip, rusijos prezidentas yra baisus žmogus. Bet tą ji prisipažino sakanti žmogui, tai yra man, kuris jos nepažįsta, ir atvirkščiai – ji manęs nepažįstanti. Todėl ir drąsi. Namuose apie tokias kalbas esą nebūtų nė minties, nes iškart prisistatytų saugumas, ir viskas tokiam drąsuoliui baigtųsi labai liūdnai.

Tamara neslėpė: rusai supranta, kad putinas – pasaulio blogis, bet tiesiog toks jų mentalitetas, kad nesugeba tam blogiui pasipriešinti, užkirsti jo veiksmams kelią. Kas esą pabandė bent žodį pasakyti ne pagal putino dūdelę – bemat atsidūrė atitinkamų institucijų akiratyje ir paslaptingai pradingo. Kalbėta, kad tie prapuolėliai neva išsikėlė gyventi į kitą rusijos kraštą, bet kaip buvo iš tikrųjų, niekas nežino.

Visų liūdniausia Tamarai dėl to, kad Ukrainoje yra nemažai jos ir jos pažįstamų giminaičių, kaip ir rusijoje gyvena daug ukrainiečių, kurie iki karo palaikė puikius ryšius su įsikūrusiais Ukrainoje (ar rusijoje), o dabar pasijuto beprotiškai supriešinti. Kodėl? Nes rusijoje, anot Tamaros, niekas tiksliai nežino tikrosios padėties, rusijoje uždrausta realios, teisingos ir tikslios informacijos apie karą Ukrainoje sklaida. Leidžiama tik propaganda, kuri ištisą parą pursloja apie tai, kokie ukrainiečiai blogi, kaip jie ruošėsi pulti rusiją!  Ir dauguma esą linkę tuo patikėti. Kartu Tamara pridūrė, kad čia – vien politika, kad galingieji dalinasi pasaulį, o kenčia paprasti žmonės.

Pasiteiravau Tamaros, iš kur ji žinanti „realią situaciją“ – atsakė, kad iš pažįstamų, kurie „protingi, bet bijo putino keršto“, todėl viešai apie tai nekalba, tik patikimų žmonių rate. Tiesa, pasiūlius viešbutyje įsijungti rusų kalba transliuojamą TV kanalą, kuris pateikia abiejų pusių komentarus, nuomones, pozicijas, Tamara tik pakratė galvą. Girdi, viskas jau nusibodę, nesinori apsikrauti blogomis žiniomis. Galima buvo justi, kad kažkur giliai ji taip pat turi „rusiško mentaliteto“ – kaip ten bebuvę, palaikyti savo carą.

Tada aš jos pasiteiravau, ar bent nutuokianti, kiek rusų tame kare jau paguldė galvas. Nuoširdus atsakymas: nežinanti, nes apie tai niekas nekalba, nepraneša. Kai informavau, kad žuvusių rusų skaičius jau siekia per 40 tūkstančių, Tamara nevalingai prisidengė ūmai išsižiojusią burną ir net aiktelėjo. Niekada nebūtų pagalvojusi, kad tiek aukų. Ir dar, aišku, ne pabaiga!

Ji patvirtino, kad aplinkinių miestelių gyventojai užsirašo į karą savanoriais – gauna už tai pinigų, vis šis tas. Kartu ji pripažino ir tai, kad nemažai tokių savanorių sugrįžta karstuose. Pastarąjį kartą vagonais atvežė 70 karstų! Visus žuvusiuosius tyliai užkasė, niekas nė žodžio „prieš“ nepasakė…

Pusamžė moteris nuoširdžiai nusistebėjo, kodėl ukrainiečiai, bėgdami nuo karo, nesirenka rusijos. Esą vien jos gyvenamajame regione, Kamčiatkoje, pilna dykviečių, pelkynų ir kitokių apleistų, negyvenamų, skurdžių vietovių, tai kodėl ukrainiečiams ten neįsikūrus?! Bet ne, matai, jie jau nenori į čia, veržiasi į Vakarus – ne į šitą ubagyną… Taip taip, Tamara tiesiai ir pasakė – rusija yra ubagų kraštas! O putinas visus durnina ir visi tyli!

Tamara, kaip ir jos pažįstami, labai norėtų, kad karas kuo greičiau baigtųsi, bet tuo nelabai tiki. Jos nuomone, kol putinas valdžioje, tol chaosas ir negandos jos tėvynėje nesibaigs. Kita vertus, moteris sakė beveik neabejojanti, kad vargu ir ar kitas prezidentas elgtųsi žmogiškiau. Esą valdžia žino, kad rusai – nuolankūs žmonės, todėl iš jų ir tyčiojasi.

Tamara atvira: jeigu ne keliolika arų žemės prie namų, neturėtų ką valgyti. Pasisodina bulvių, užsiaugina kitų daržovių. Jei ne tinginys – dar esą gyventi galima. Nors, kartu pripažino, kad dėl karo – bent taip tvirtina rusams putinas – kainos pakilo iki nežmoniškų aukštumų. Ją labiausiai piktina, kad tame krašte, kur gyvenanti, žuvies – gyva galybė, o valdžia taip išsityčiojo, kad vietiniai priversti už ją mokėti brangiau nei Maskvos gyventojai! Ir ką tu padarysi!

Auklėtoja dirbanti Tamara sakė gaunanti 40 tūkst. rublių per mėnesį atlyginimą, kai tuo tarpu maskviškė jos pažįstama už tokį patį darbą gauna 100 tūkstančių. Liūdna, bet nėra kur dingti.

Jei tiek mažai gaunanti, kaip sutaupanti palyginti nepigiai kelionei į Turkiją?

Tamara prisipažino, kad tokia kelionė jai – lyg trumpas pagyvenimas rojuje, todėl duoną su vandeniu visus metus valgyti ir gerti pasiryš, bet žūt būt susitaupys atostogoms. Tą ji ir daranti…

Virginija Grigaliūnienė

Kitame straipsnelyje – baltarusės Alesios mintys ir atsakymai, kodėl ji turi priekaištų tiek rusams, tiek ukrainiečiams, tiek Baltarusijos valdovui  lukašenkai, tiek ir Lietuvoje prisiglaudusiai Sviatlanai Cichanouskajai.  

Vytenio Jurgelevičiaus nuotraukose – Turkijos vaizdai

Panašūs straipsniai