Į Augustavą? O kodėl ne! Trumpas atokvėpis nuolat skubančiam žurnalistui…

Planavau per atostogas nulėkti prie Baltijos, bet niūrūs ir lietingi orai planus privertė pakoreguoti. Keletui naktų pasirinkau išvyką į Augustavą (Lenkija, apie 35 km už Suvalkų, o jei nuo Kauno – vos 160 kilometrų).

Ne pirmą kartą ten lankiausi, taigi puikiai žinojau, kad tai nedidelis, bet gana jaukus miestelis vandens telkinių apsuptyje. Ištaigingų restoranų čia nėra, bet prisėsti ir užkąsti galima daugelyje vietų. Ir kainos, sakyčiau, normalios, palyginti su mūsų pajūriu.

Netoli viešbučio – miesto paplūdimys, taigi nors ištisai gulinėk, deginkis, maudykis… O ir mažiesiems čia pilna pramogų – nuo didelės smėlio krūvos iki batutų, šokinėjimo virvių su guma, vandens kalnelių. Čia pat baras, kuriame skanūs šokoladiniai eskimo ledai – 1 euras, dešrainis – pusantro – du, pica – 3 eurai, mineralinio buteliukas nekainuoja nė euro, o alus – apie pusantro – du eurai. Kadangi Lietuvos paplūdimiuose (turbūt visuose?) alkoholio vartoti negalima, pastebėjau, kaip lietuvių pora, įsikišusi alaus butelius į popierinius bandelių maišelius, slapta gurkšnoja… O juk galima ir be slėpynių, ir, manau, tikrai nieko blogo. Nemačiau nė vieno padauginusio!

Aišku, pabūti Augustave ir nepaplaukioti jo kanalais būtų nesusipratimas. Nors, tiesą sakant, didelio įspūdžio ši kelionė nepaliko… O va vandens dviračiai, kanojos – visai kitas reikalas. Ne tik pramogauji, bet ir sportuoji tuo pat metu!

Augustave yra ne viena nuostabaus grožio bažnyčia – vaikštai ir grožiesi… Centrinė aikštė irgi pilna istorinių paminklų. O ir automobilį čia pastatyti kainuoja „kapeikas“: pusė valandos – zlotas, valanda – du zlotai. Tai ne Kaune ar Vilniuje, kur miesto centre lupa turbūt jau po 3 eurus už valandą.

Vaikštinėjant pakrante (ne per toliausiai nuo puikaus viešbučio WARŠAVA, kuriame ir buvau apsistojusi, judant miestelio kryptimi miško pėsčiųjų ir dviračių taku), plyti pramogų parkas, kuriame išsikrauna tiek suaugę, tiek vaikai. Tiesą sakant, palaipioti sudėtinga trasa medžių viršūnėse taip ir neišdrįsau… Na, o vaikų trasoje nesinorėjo apsijuokti… Kaip teko nugirsti trasas išbandžiusiųjų įspūdžius, jie – nepakartojami. Galima čia pramogauti kad ir visą dieną – trasos viena už kitą sudėtingesnės, bet kartu ir įdomesnės. Dėl saugumo baimintis neverta – laipiotojas privalo ant galvos užsisegti šalmą, o kūną prisitvirtinti virve. Ekstremalu, bet gera!

Atkreipiau dėmesį, kad nemažai namų Augustave – su lentelėmis, skelbiančiomis, kad yra parduodami. Nejau tikrai lenkai išsigando galimo rusų puolimo? Beje, vietinių gyventojų ko nors teirautis rusų kalba būtų tuščias reikalas – tiek jauni, tiek vyresni atvirai tėškia rusų kalbos nesuprantantys ir net nenorintys bendrauti, jei esi rusas. To paties perklausi angliškai – jau viskas OK. Įsitikinau – nemyli čia rusų, bet ir yra už ką jų nemylėti.

Dar kas nustebino Augustave, kaip ir bet kuriame Lenkijos mieste – kainos ir aptarnavimas vaistinėse. Čia vaistinės siūlo medikamentų už kur kas mažesnes kainas nei mūsiškės, o svarbiausia – apsilankiau gal dešimtyje vaistinių, ir nė viena vaistininkė nebandė įbrukti to, ko man gal visai nereikia, tai yra „akcinių prekių“. Vienos lenkaitės net pasiteiravau – kodėl gi nesiūlote dar ko nors? O ji man – „Negalima taip elgtis, juk reikia racionaliai vaistus vartoti, tik kai prireikia, o ne kaupti vaistinėlėje!“ Oi, pagalvojau, kad įsiklausytų į paprastos vaistininkės žodžius mūsų vaistininkai, gal dar tiksliau – tinklų vadovai, kurie, panašu, savo reikalavimais kuo daugiau parduoti vaistinės prekių farmacijos specialistus verčia raudonuoti prieš pacientą… Ir po to bandyk nusiplauti pardavėjo etiketę, kai į vaistinę atėjusiam sukarščiavusiam žmogeliui įkiši ne tik paracetamolio, bet ir visokių akcinių menkaverčių papildų, „du už vieno kainą“ vitaminų, besibaigiančio galiojimo piliulių, ir panašiai…  

Po trumpos viešnagės Lenkijoje poros valandų trukmės kelionė atgalios – ir jau namai. Ir vėl galima kibti į darbus…

Virginijos Grigaliūnienės tekstas ir nuotraukos

Panašūs straipsniai