„Traukinys į mirtį pėdsakais“ – dėdės, V.Kudirkos premija – dukterėčios…

Kauno apskrities skyriaus trisdešimtame „Spaudos baliuje“ prestižinė Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija buvo įteikta kaunietei LŽS narei Virginijai Skučaitei už knygą „Traukinio į mirtį pėdsakais“ ir dokumentinio filmo „Traukinys į mirtį“ pirmąją dalį. Buvusi ilgametė „Kauno dienos“ žurnalistė V.Skučaitė  mūsų svetainei  www.kaunozurnalistai.lt  dar prieš gaunant apdovanojimą parašė, kodėl ją domina mūsų šalies praeitis.

Visą pasaulį šiurpina Rusijos klastos, melas, jos kariaunos žiaurumai Ukrainoje, tačiau ar ne panašiai raudonieji okupantai elgėsi Lietuvoje 1940, 1941 ir pokario metais?   Gal net ir žiauresni buvo – pakanka prisiminti, pvz., Rainių miškelį…  Tačiau ir kiti minėto laikotarpio mūsų istorijos faktai patvirtina buvusios SSRS klastingą politiką ir jos vykdytojų nuožmumą. Štai kad ir lietuvių tremtinių „gyvenimas“ šalčio kamerose prie ledjūrio ar tarpukario Lietuvos saugumo bei žvalgybos pareigūnų, ministrų žiaurūs likimai.  Būtent jais man ir teko domėtis.

Prieš 30 metų mano tėvas, pagaliau sulaukęs iš SSRS karinės prokuratūros pranešimą apie tikrąją jo brolio – paskutinio tarpukario Lietuvos Vyriausybės vidaus reikalų ministro brg. gen. Kazimiero Skučo  – mirties priežastį (sušaudytas) ir datą (1941.07.30), paprašė manęs padaryti viską, kad būtų atstatyta jo brolio Kazimiero garbė – visą sovietmetį jis buvo vadinamas tėvynės išdaviku, kraugeriu ir pan., kad būtų išsiaiškinta, kur jis užkastas, kad būtų įamžintas jo atminimas. Tėvo priesakui įvykdyti aš paskyriau 30 savo gyvenimo metų, rinkdama po kruopelę bet kokią ikonografinę medžiagą (neturėjau nė vienos K. Skučo nuotraukos, jokio dokumento ir pan.), prisiminimus apie jį, straipsnius ir pan.

Per tris dešimtmečius įvairiose vietose (Kaune, Mauručiuose, Veiveriuose) įvairiais būdais įamžinau K.Skučo atminimą, kelis kartus skridau į Maskvą, susitikau su Maskvos vyriausybės, dabar jau sunaikinto  Maskvos „Memorialo“ atstovais, lankiausi buvusiame specialiajame NKVD objekte „Komunarka“, kur užkastas K.Skučas („Komunarkoje“ suradau ir iki tol buvusias nežinomas tarpukario Lietuvos ministrų J.Čapliko bei A.Tamošaičio palaikų užkasimo vietą), kalbėjausi su „Memorialo“ istorikais, peržiūrėjau Centriniame FSB archyve baudžiamąją K.Skučo bylą ir kt. Visa tai ir dar daugiau 2021 m. sugulė į knygą „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“.

2020 m. parašiau scenarijų pirmajai dokumentinių filmo ciklo „Traukinys į mirtį“ daliai, skirtai K.Skučui su A.Povilaičiu tragiškiems likimams. Antrosios ciklo dalies montavimą sutrikdė karantinas, todėl pridedu tik tai, kas spėta padaryti (suplanuota ir trečia dalis). Parašiau visų ciklo dalių scenarijus, suradau ir kalbinau įvairius pašnekovus, ieškojau nuotraukų ir kt.  Antroji ciklo dalis skirta tarpukario Lietuvos saugumo pareigūnams, kuriems per stebuklą pavyko išlikti gyviems Maskvoje, į kurią jie pateko drauge su K.Skuču ir A.Povilaičiu, kai 1940 m. liepos 23-ąją buvo slapta enkavedistų išvežti iš Kauno. Tuo metu mūsų šalyje dar galiojo (iki lapkričio 30-osios) nepriklausomos Lietuvos teisė…

Ir dar. K. Skučo ir A.Povilaičio suėmimas, kurį sankcionavo pati tarpukario Lietuvos vyriausybė – tai viena didžiausių išdavysčių to meto istorijoje. Knygoje pateikta nuomonių įvairovė šiuo iki šiol skaudžiu pražudytų pareigūnų artimiesiems klausimu. Iki šiol delsiama pripažinti, kad tarpukario Lietuvos vyriausybės veiksmai prieš minėtus pareigūnus buvo ne tik neteisėti, bet ir pražūtingi K. Skučui ir A. Povilaičiui.

 

Panašūs straipsniai