2022 m. gruodžio 5 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Iš žurnalistikos kasdienybės: Įsimena ir tos istorijos, kurios nebuvo aprašytos

Birutė Mačienė

Gegužės 5-ąją sukaks 50 metų, kai buvau priimta dirbti į „Vakarinių naujienų“ redakcijos Kauno skyrių. Lyg ir nevertėtų to skaičiaus minėti, juolab tebedirbant, nors ne taip intensyviai, kaip anksčiau, darbą, kurį mėgstu. Kadangi pati įsitikinau, kad viešumoje liekančiai moteriai (nebūtinai žurnalistei) sunku išvengti „inventorizuojančių“ vertinimų, ko vyrai gal iki giliausios senatvės nepatiria. Bet, tebūnie... Jau pripratau.

Oficialios mano pirmosios pareigos „Vakarinėse naujienose“ buvo mašininkės, tačiau to vadinamo tiesioginio darbo nebuvo daug. Nes redakcijoje dirbau greta stiprių žurnalistų (o tai buvo mane į tą darbą pakvietusi skyriaus vedėjo pavaduotoja Liuda Šimonėlytė ar pats vedėjas Zenonas Mikalauskas, kaip jis sakydavo, „vienintelis Lietuvos čigonas, baigęs universitete žurnalistiką“), kurie puikiausiai mokėjo savo tekstus atsispausdinti mašinėle. Tad mokiausi iš jų visko tuomet, kai po metų pradėjau universitete studijuoti žurnalistiką. Pravertė kasdieniame darbe ir ankstesnis mano diplomas buvo gautas Kauno maisto pramonės technikume (duonos ir konditerijos gaminių technologo).

Iš pradžių „Vakarinėse naujienose“ man tekdavo skaityti laiškus (patikėkit, jų būdavo nemažai ir visokiausių), juos atrinkti. Tekdavo išklausyti ir interesantus, atėjusius pasiskųsti „dėl gyvenimo negerovių“.  Kai kada gaudavau užduotį skundą ištirti vietoje. Jei reikia, - skambinti „į instancijas“ (dažnai tai būdavo „namų valdyba“), ieškoti sprendimo ir paskui parašyti, kaip „Vakarinės naujienos“ padėjo išspręsti konkrečią problemą.

...Pusamžė moteris, kuri vieną dieną pravėrė redakcijos Kauno skyriaus duris Gedimino gatvės 45-ojo namo antrame aukšte, mus tiesiog pribloškė ne sustingusiu rūpesčiu veide, bet... kvapu. Ir iš karto atsiprašė, kad nuo jos sklinda tiesiog neatspėjamos kilmės smarvė, nuo kurios, nežinia, kaip išsivaduoti. Liko tik prašyti žurnalistų pagalbos, nes daugiau „nebėra kur eiti“. Pasakojo, kad jau du mėnesiai, kaip toks „aromatas“ jos namuose įsitvirtinęs, o nuo buto durų dvokia ir laiptinė. Visą tą savo nepaprastą problemą moteris jau buvo išdėsčiusi skunde, kurį mums paliko.

Tą pačią dieną susirandu namą Aukštuosiuose Šančiuose. Ir įsitikinu, - laiptinė tikrai dvokia. Moters bute, bent koridoriuje, kur sukabinti jos bei vyro ir studentės dukters rūbai, kvapas stipresnis – lyg šleikščiai saldus, vimdantis. Klausiu, ar namų valdybai pranešė, gal po grindimis kokia žiurkė pasimirusi, reikia lentas atplėšti..? Pasirodo, pranešė, lentos pakeistos, o po grindimis nieko nerasta.

Grįžtu redakcijon ir skambinu į tą namų valdybą. Valdytojas adresą žino, teisinasi, kad nebeišmano, ką padaryti, nes ir slenkstį prie moters durų pakeitė, ir koridoriaus grindis, ir vamzdžius bute patikrino, tik nepaaiškėjo, iš kur tas baisus kvapas sklinda. Ryt namų valdyba pakeis buto duris, gal nustos smirdėti.

Pakeitė, - smarvė lyg ir sumažėjo, bet po kelių dienų buvo akivaizdu: ji tebeliko.

Ir stop, redakcija, nieko padėti negali. Kad ir kažin kiek ilgai apie tą problemą galvosi, su kolegomis aptarinėsi, kelio į sprendimą nerasi. Bet po mano „prisikvėpavimo“ tame bute prabėgo dvi savaitės, ir moteris skambina į redakciją bei džiugiai praneša: „viskas pagaliau paaiškėjo. Kaimynas mus nuodijo...“

Pasirodo, pamainomis dirbusi buto šeimininkė, vieną vėlų vakarą iš darbo buvo išleista anksčiau (ar tai įranga sugedo, ar kitos priežastys buvo?). Suskubo moteriškė į paskutinį tos dienos autobusą ir netruko pasiekti namus. Visuose languose buvo tamsu. Tyliai įėjusi į savojo namo laiptinę, išgirdo kažkokį krebždesį prie durų. Uždegė laiptinėje šviesą, mato: kaimynas iš viršutinio aukšto lieja ant jos buto slenksčio iš butelio kažkokį aitraus kvapo skystį. Ją išvydęs, vyras nulėkė laiptais viršun. Moteris nedelsė, - iškvietė miliciją...

Žinoma, „Vakarinėms naujienoms“ rūpėjo sužinoti, kokia juoda katė tarp kaimynų buvo perbėgusi, kad šitaip vienas jų nusprendė „atsilyginti“. Sužinojome. Taigi, susipyko (tiksliau, apsižodžiavo) dvi moteriškės, o vienos jų vyras, dirbęs Automatizacijos priemonių gamykloje, iš jos parsinešdavo „smarvės“ ir periodiškai palaistydavo kaimynų slenkstį bei durų apačią. Nes už tų durų gyvenanti mergina studijavo muziką, o „laistytojo“ duktė – prekybą. Pastarosios mama ir pradėjo kieme šaipytis iš muzikantės, inteligentės, kuri ateityje „sunkiai sudurs galą su galu“, kai tuo tarpu prekybininkė bus tikra turtuolė. Į tai muzikantės mama kaimynei atšovė: „tavo duktė vogs ir lobs, o manoji žmonėms grožį kurs...“

P.s. redakcijoje (Vilniuje) nuspręsta, kad šios istorijos aprašyti nereikia. Tačiau mano atminty ji vis tiek išliko.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS


Warning: include(/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php): failed to open stream: No such file or directory in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php on line 15

Warning: include(): Failed opening '/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php' for inclusion (include_path='.:/usr/share/pear:/usr/share/php') in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php on line 15

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)