Lietuvos žurnalistų ir dailininkų sąjungų narys, tikrasis meno kūrėjas Vladimiras Beresniovas (VLABER) paruošė karikatūrų ir aforizmų knygą „Smailiu žvilgsniu”, kurią išleido spaustuvė „Morkūnas ir Ko”.
Kaunietis rašytojas ir žurnalistas Juozas Kundrotas pristato „Smailų žvilgsnį” ir kolegos Vladimiro Beresniovo kūrybą.
Į ką nusitaikęs karikatūristas?
Kas Kaune ir Lietuvoje nėra girdėjęs Vladimiro Beresniovo vardo? O jeigu priminsime ir jo pseudonimą – Vlaberis, – skaitytojų ir meno gerbėjų sąmonėje akimoju iškils jo neįžeidžios karikatūros, kurios kultūros visuomenei dažnai pristatomos parodose pavidalu. O kur dar išleisti albumai, knygos, ištisa menininkų, garsių veikėjų portretų galerija, šimtai knygų viršelių bei iliustracijų, visokiausios paskirties ženklų, simbolių? Bet tai dar ne viskas. Pro smalsias skaitytojo akis nepraslysta ir jo kandūs aforizmai, epigramos, dedikacijos.
Viso to galima rasti ir neseniai pasirodžiusiame albume „Smailiu žvilgsniu“. Tai gana patrauklios išvaizdos leidinys. Trumpoje anotacijoje jo struktūrinio kryptingumo, meninio savaimingumo, filosofinio užtaiso nenusakysi. Juk menas visuomet problematiškas, orientuotas į žmogiškojo būvio, laiko ir erdvės bei lokacijos sampynas, daugiau ar mažiau (priklauso nuo talento) verčiantis mąstyti ir permąstyti pasaulį, žmogų, skatina jį patį susivokti laike ir erdvėje.
Leidinio pagrindą sudaro karikatūros. Tai dantingas žanras. Vienur nusitaikyta tiesiu taikymu, kitos ( ir tokių didžiuma) – savaip dygios, ironiškos su gilesne potekste. Nemaža jų dalis pasižymi menine branda. Pavadinimų dailininkas joms nesuteikia. Tokios tradicijos laikosi nuo jaunystės dienų. Jis pasitiki jų „egzistencine“ jėga, filosofine ir emocine veikme. Galima pasakyti ir daugiau, kad be prierašų ar papildomų paaiškinimų jo karikatūros suprantamos ir užsienio kraštuose. Kas domisi, tas žino, kad V. Beresniovas aktyviai dalyvauja ir kaip menininkas reiškiasi įvairių pasaulio šalių skelbiamuose konkursuose, jo darbai pripažįstami, aukštai vertinami, publikuojami. Dėl to susilaukia ir medalių, ir diplomų, kitokių apdovanojimų. O naujasis albumas dar kartą patvirtina V. Beresniovo kaip karikatūristo autentiką, raiškos individualumą, su kuo reikėtų sveikinti. Norisi tikėti, kad savo žodį tars ir meną išmanantys specialistai, taip pat kolegos. Juolab tokių diskusijų šio žanro atžvilgiu labai pasigendama, nors brandžių karikatūrų Lietuvoje turime visą plejadą.
Keliolika puslapių leidinyje skirta aforizmams, kuriuos autorius vadina vlaberizmais. Galima drąsiai teigti, jog tai jo mėgstamas žanras. To įrodymas – beveik keturių šimtų puslapių kantičkos formato knyga „Geriau ragas ant kaktos…“. Tai kandaus žodinio sąmojo ir karikatūrų simbiozė, derinys, kurį teko man įžanginiu žodžiu palydėti į dienos šviesą. Apie šį kuklųjį žanrą retai kas spaudoje užsimena, nors jį kultivuoja daugelis literatų, žinomų rašytojų. Ne svetimas jis buvom ir a. a. garsiam poetui satyrikui Aleksui Dabulskiui, kuris savo laiku yra išleidęs keletą tokio pobūdžio knygų, sudaręs kelių autorių knygelę „Mintys minta mintimis“. Apie šio žanro gyvybingumą yra pabrėžęs „Čia pasitaiko ir tikrų minties brangakmenių, ir šiaip įdomesnių, rimtesnių akmenėlių“.
Tokių aštriais kampais „akmenėlių“ rasime ir pastarajame V. Beresniovo albume.
Rašytinių tekstų yra ir daugiau. Tai epigramų, dedikacijų pluoštelis, sudarantis atskirus skyrius. Kolegų, žurnalistų, rašytojų atsiliepimai – irgi ne iš piršto laužti, bylojantys apie patį autorių.
