2021 m. rugsėjo 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Povilas Antanas Kaunas. Kelialapis į gyvenimą


Šių metų pradžia mus dar gąsdino COVID – 19 susirgimo mastais. Štai Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija  savo eiliniame pasėdyje konstatavo, kad CVOVID – 19 protrūkiai fiksuojami švietimo bei gydymo įstaigose ir įmonėse,  o Vilniaus universiteto ekspertai pagaliau pradėjo suprasti, kad pasikeitė sveikatos paslaugų teikimas pandemijos mastu. Sudaryta tyrimo komisija, kuriai vadovavo minėto projekto vadovas profesorius  Giedrius Davidavičius teigė, kad įvedus karantiną, pacientams iškilo sunkumų susisiekiant su bendrosios praktikos gydytojais ar su gydytojais specialistais per tris karantino laikotarpius (ši problema dar jaučiama ir šiuo metu), patys pacientai vengė kreiptis į gydymo įstaigas ne tik dėl planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, bet ir tais atvejais, kai buvo reikalinga būtinoji pagalba, pavyzdžiui, miokardo infarkto atveju, sutrikus galvos smegenų kraujotakai. Baimindamiesi gydymo įstaigoje užsikrėsti infekcija, pacientai nuspręsdavo atidėti vizitą  vėlesniam laikotarpiui. Ši situacija ir pagimdė visuomenėje labai paplitusį patarimą: „ Jeigu bijai užsikrėsti korona, mažiau lankykis gydymo įstaigose“.

Nacionalinės visuomenės sveikatos centro epidemiologams pateiktose informacijose    dažnai pateikiami tik konkretūs užsikrėtimo liga atvejai.  O kaip iš tikrųjų žmogus užsikrėtė, dažnai paliekama aiškintis ir spręsti patiems NVSC specialistams. Štai,  kad ir LSMU Kauno  klinikose  kovo 5 – 16 dienomis COVID – 19 infekcija buvo nustatyta 18 – ai pacientų.  Vienam pacientui net gulinčiam vienvietėje palatoje ir dar trims, gulintiems LSMU Kauno  ligoninės Reabilitacijos klinikos  Stacionarinės reabilitacijos  skyriuje. Kaip ligoninėje atsirado šie židiniai? LSMU Kauno ligoninės l.e.p.  Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus  vadovės Jūratės Kuzmickaitės nuomone, visi trys pacientai naudojosi bendros paskirties sanitarinėmis patalpomis. Čia, mano nuomone, jau seniai reikėjo atlikti ir žurnalistinį tyrimą.  Žmonėms papasakoti, kaip iš tikrųjų  tai atsitiko, kas dėl to kaltas. Kad ateityje panašūs atvejai nesikartotų, nes su pandemija mes gyvensime ne vienus  metus. Aš jau nekalbu apie artėjantį rudenį. Tačiau – likimo akibrokštas. Gyvenimas mane patį mestelėjo į tokios tikrai nepavydėtinos situacijos epicentrą!

DĖKUI ANGELUI SARGUI

Kovo 1 dieną, užbaigęs darbus sode (Lapių seniūnija, Šatijai), grįžtant į namus, nusprendžiau dar užsukti į „DEPO“ parduotuvę. Ten nusipirkti impregnuotų lentų tilteliui į tvenkinį remontuoti.  Statybinių medžiagų skyriuje žmonių beveik nebuvo, todėl greitai jas susikrovęs į automašiną, nuvažiavau prie kasos. O čia, traukiant iš kišenės piniginę, ant žemės pažiro ir kitų parduotuvių nuolaidų kortelės. Pasilenkiau jas susirinkti ir labai nustebau, kad dešinės rankos pirštai, kaip mediniai, jų nesugraibo. Todėl, jas sustūmęs į krūvelę, kairės rankos pirštais sugraibiau ir susikišęs į kišenę, kasininkei pasakiau, kad pinigus palikau namuose, todėl  grįžtu atgal  išsikrauti. Sėdau prie vairo, žiūriu, kad dešinės rankos pirštais negaliu mašinos raktelio pasukti, variklio  įjungti, nei bėgių perjungimo sverto pirštais apglėbti. Pagaliau kaire ranka įjungęs variklį ir bėgį, nuvažiavau į sandėlio gilumą. Nelengvai tas lentas iškrovęs kur jos anksčiau buvo, išvažiavau iš sandėlio ir sustojau mašinų stovėjimo aikštelėje.

Nesupratau, kas galėjo atsitikti mano dešinės rankos pirštams ir kojai, kad jie neklauso. Bet netrukus prisiminiau kaimyno Liudo pasakojimą, kad jam panašiai atsitiko atostogaujant užsienyje. Ten, žaidžiant kauliukais, staiga nei iš šio nei iš to  jie pažiro iš pirštų. Žmona iškvietė medikus.  Paaiškėjo, kad jį ištiko... insultas! Nejaugi tai dabar atsitiko ir man?  Bet man nei galvą suskaudo,  nei sąmonė būtų kiek sutrikusi.  Ir sode sunkiai nedirbau... Todėl ryžausi važiuoti namo, o jau ten, persirengęs, paprašysiu žmonos, kad iškviestų Greitąją. Bet pasąmonėje save perspėjau, kad reikia važiuoti labai atsargiai ir lėtai tik pirma kelio juosta, nes neaišku kodėl “sustreikavo“ sveikata.

Ne ypač jauku buvo važiuoti per Kleboniškio tiltą, kurio prieigose, jį rekonstruojant, žuvo žmogus. O leidžiantis į Jonavos gatvę pro kairėje pusėje jau sutemose skendinčias Eigulių kapines ir ten parimusius kryžius, prisiminiau a. a. mamos pastebėjimą po mano pakrikštijimo Seredžiaus bažnyčioje, kad kiekvieną pakrikštytą vaikutį visa gyvenimą saugo jo angelas sargas. Neabejojau, kad šioje situacijoje tas angelas sargas buvo greta manęs....

ANT GYVENIMO IR MIRTIES SLENKSČIO

Medikams suteikus man reikiamą  ir skubią pagalbą, paguldytą ant lovos seselės  vežė ilgu koridoriumi. Pagaliau sustojo prie palatos durų  ant kurių dideliu raudonu šriftu buvo užrašyta “Izoliacinė palata“.

"Mane į izoliatorių?“– toptelėjo galvoje, bet įvežtas į palatą supratau, kad čia būsiu ne vienas, nes tuojau pat išgirdau už laikinos užuolaidos gulinčio žmogaus prislopintą  aimaną ir dažną kostelėjimą

Ilgai negalėjau užmigti. Tik  prieš rytą, atrodo, snustelėjau. Bet ir vėl pabudau pajutęs, kad seselės mane iš šios palatos jau išveža į kitą, kurioje buvo paruošta tik vienam lova. Lengviau atsidusęs paklausiau:

- O kur tualetas, turbūt koridoriuje?

-Tau jokiu būdu negalima išeiti į koridorių. O kodėl negalima išeiti, niekas nepaaiškino. Tik seselė, jau stovinti prie durų, ranka parodė  į netoli lovos stovinčią masyvią plastmasinę kėdę su kiaura sėdyne ir pridūrė.

- Tualetas - štai ten.

Kitą dieną mobiliajame telefone sulaukiau netikėtą žinutę iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro:  „ NVSC informuoja, kad P.A.K  2021 03 01 turėjo sąlytį su asmeniu sergančiu COVID – 19 liga, todėl izoliacija taikoma iki 2021 03 14 (imtinai). Per 24 val. privalote užpildyti šią anketą (.... ).

Asmuo, kurio inicialai nurodyti šioje žinutėje yra įtrauktas į izoliacijoje esančių registrą“.

Dar po kelių dienų mane pradėjo lankyti seselė iš Klinikų patalpose įsteigto COVID – 19 pirmojo skyriaus ir tyrimams imti kraują iš venos. Vėliau, jau atsisveikinant su Klinikomis, Medicinos dokumentų išraše/siuntime, kurį pasirašė mane gydanti gydytoja prof.  Renata Balnytė irgi įrašyta, kad: „Pacientas 2021 -03 -01 turėjęs kontaktą su covido teigiamu besimptominiu pacientu.  Taikoma izoliacija (...). Tyrimą dėl SARS –  Cov2  RNR atlikti po 4 – 5 d. ir 10 d. nuo kontakto“.

Jau antrą apsilankymo dieną tą ranką, iš kurio tyrimams ėmė kraują, seselė apjuosė plastmasine apyranke, panašia į tą, kuria man uždėjo tik suteikus pirmąją pagalbą (buvo užrašytas mano vardas, pavardė ir gimimo metai),

- Kam man tos apyrankės? –paklausiau.Ir mėginau juokauti.– Turbūt, kad lavoninėje lengviau atskirtumėte mirusiojo palaikus ir nuo ko jis mirė?

Seselei išėjus, neiškentęs iškrapščiau iš apyrankės kišenaitės ten įkištą popieriaus juostelę ir perskaičiau jame užrašytą vienintelį mane blogai nuteikiantį žodį –„Covid – 19“.

(žiūr. nuotr.greta mobiliojo telefono ir apyrankė, kurioje buvo patalpintapopieriaus juostelė su užrašu „Covid – 19“).

Ši jaunutė rūpestinga seselė mane nuolat lankė ir vis ėmė kraują... Paskutinio apsilankymo  metu  ant  tos mano apyrankės anksčiau parašytą žodį užbraukė raudonu flamasteriu.

Ką galėjo reikšti šis raudona spalva paryškintas „ Covid – 19“ žodis? Nejaugi rado?.. Negana, kad  patyriau insultą (statistika byloja, kad vienas iš dviejų nuo jo miršta). Ir dar neaišku, ar bus kokybiškas tas likęs gyvenimas, o čia dar korona?.. Todėl tokiose situacijose ligoniui būtina psichologo pagalba, deja, aš jos negavau ir  egzistavau su savo mintimis izoliacijoje tarp keturių palatos sienų. Tiesa, kiekvieną kartą apsilankiusi dukra atnešdavo mano mėgstamų egzotinių  vaisių O  vieną kartą net neprašyta atėjo su dideliu glėbiu laikraščių. Priėmimo punkte budėjusi sesutė aiškiai nepatenkintu balsu jai priminė, jog šiandien jau vieną kartą buvo atėjusi. Bet Lina nepasimetusi, į tokį priekaištą atsakė: „Tokiems ligoniams be chemijos ( atseit tablečių) dažnai reikalingas ir dvasinis penas, neleidžiantis išblėsti optimizmui ir tikėjimui  gyvenimu“.

Iš tiesų, laikraščiai man buvo  tikra dvasios atgaiva.  Tik venas jų  priminė apie gyvenimo trapumą ir nežinomybę, kiek mums skirta viešėti šioje žemelėje. „Kauno dienoje“ buvo išspausdintas nekrologas mirus Rimutei Lipšienei - mano nuoširdžiai kolegei  žurnalistei, kiekviename renginyje degančia jaunatvišku optimizmu. Mirė ji nuo netikėtai įvykusio insulto viena diena anksčiau nei mane ištikusi ta pati liga...

Apmąstant savo situaciją po insulto, galvoju,  kad tuomet stovėjau ant slenksčio tarp gyvenimo ir mirties. O jeigu tyrimai  būtų buvę teigiami, jeigu būčiau ligoninėje užkrėstas korona? Kas mano metuose neturi įvairių lėtinių susirgimų? Korona būtų atlikusi savo juodą darbą ir  aš būčiau įrašytas į COVID – 19 aukų registrą, kaip miręs nuo jos. Todėl dar tik pradėjęs atsigauti, pusiau paralyžiuotais pirštais suspaudęs tušinuką, mėginau aprašyti savo situaciją, ir sunkiai įskaitomai primargintą popieriaus lapą įdėjęs į man atneštą H. Hesse knygą „Stiklo karoliukų žaidimas“, nedelsiant perdaviau ligoninėje apsilankiusiai dukrai.

Tegul šis mano atvejis būna išskirtinis. Bet vien kovo mėnesį užregistruota net 2 proc. užsikrėtimų korona gydymo įstaigose. Būtina tuos faktus išanalizuoti, kad  suprastume, kodėl ypač vyresni žmonės vengia lankytis gydymo įstaigose ir skiepyja. Ne paslaptis, kad juos ,,šiurpina“ skiepų šalutiniai poveikiai, kai  vienas ar kitas retas atvejis  greitai plinta visuomenėje, nes yra geras penas melagienų kūrėjams.

„SENELI, TU GYVAS?“

Besigydančiam ligoninėje  nuo ištikusio insulto ir dar išvengusiam netikėto užsikrėtimo „Covid – 19“, nėra džiugesnės akimirkos, kai tau į rankas paduoda  gydanti gydytoja „Medicinos dokumentų išrašą/ siuntimą“, kuriame aiškiai parašyta, kad ligonis nukreipiamas  tolimesniam gydymui ir reabilitacijai į sanatoriją. Taigi, aš tik laikinai buvau stabtelėjęs ant laiptelio tarp gyvenimo ir mirties, bet jo neperžengiau dėka organizmo gero imuniteto ligai ir netikėtai infekcijai – tai buvo pačios gydytojos profesorės R. Balnytės nuomonė, pasakyta Linai.

Iki Birštono – 45 kilometrai, o man atrodė, kad su dukra važiuojam visą amžinybę. Per tą laiką daug minčių gimė insulto pažeistose ir dar gerai neatsigavusiose smegenyse. Jaudino tolimesnio gyvenimo kokybiškumas, ar netapsiu tik gyvu lavonu ir našta artimiesiems, pradėti, bet dar nebaigti darbai. Tačiau tai akimirksniu nustelbdavo anūkų  trijų metukų Elijos ir šešiamečio  Ajuko, stovinčių koridoriuje veideliai ir iš siaubo išplėstomis akutėmis žiūrinčių, kaip  Greitosios pagalbos gydytojai, padedant kaimynams, iš namų išneša jų senelį...

Džiaugiausi, kai sužinojau, kad netrukus į sanatoriją pabūti su manimi atvažiuos žmona Tatjana. Bet   netrukus tas džiaugsmas išblėso, nes jai leidimo atvykti į sanatoriją šeimos gydytoja nepasirašė –  atlikto COVID – 19 testas buvo teigiamas. Žmona stebėjosi, kodėl, nes savaitę, gal daugiau iš namų kojos nekėlė, tik duktė ją nuvežė pasiskiepyti vakcina „ Pfizer “.  Gal skiepas tam turėjo įtakos? Bet... Gydytoja ją nuramino, kad po izoliacijos, kurioje privalėjo pagyventi daugiau kaip savaitę, vėl atliktas  tyrimas tikrai bus neigiamas. Taigi, mūsų susitikimas kuriam laikui turėjo būti atidėtas...

„Eglės“ sanatorijoje labai gerai nuteikė pirmas susitikimas su gydytoju Roku Gražuliu. Jis ne tik, man būnant greta, labai atidžiai išstudijavo iš Kauno Klinikų atvežtą „Medicinos dokumentą išrašą/ siuntimą“, bet ir domėjosi mano savijauta, išklausė, kokių pageidaučiau papildomų procedūrų. Po darbo išvykdamas į namus, jis paprašė pradėjusią budėjimą savo kolegės Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojos Ievos Rutkauskienės, kad mane budėjimo metu atidžiau paglobotų, nes vakare kraujo spaudimas kažkodėl pažeidžia leistinas ribas.

Jau pradėjęs gauti man skirtas procedūras, maloniai nustebau ir kitų kvalifikuotų specialisčių dėmesiu. Ypač kineziterapeutės Gabrielės Kacevičiūtės,  ergoterapeutės Laimos Osipovos, masažistės Laimos Pociūtės  ir kt. dėmesiu ligoniams.  Per prabėgusį sanatorinį gydymo mėnesį turbūt nebuvo nė  vienos dienos, kad jos, tik sutikusios, nesidomėtų tavo savijauta, nuotaika. Paskutinę gydymo dieną, jau atsisveikinant, negalėjau G.Pociūtės asmenyje joms nepadėkoti už tokį nuoširdų rūpestį. Ir jeigu pirmą atvykimo dieną iki parduotuvės, kurioje buvo parduodami laikraščiai, gėlės, aš vos nušliaužiau, tai paskutinę, nupirkti  rožių puokštę, nuskriejau tarsi ant sparnų.

Kalbant apie Birštono „Eglės“ sanatorijos teikiamas paslaugas,  būtina pabrėžti, kad čia sanatorinis gydymas vyksta kūno, judesio ir minčių harmonijoje. Dar ilgai prisiminimuose išliks susitikimai su psichologe – psichoterapeute Janina Klimantavičiene. Jos suburtoje  psichologinėje grupėje, apsilankęs pirmame užsiėmime, negali nenueiti ir į antrą, trečią... Klausantis vaizdingų pasakojimų, pastebėjimų, tiesiog jauti, kai tavo ligos pažeista psichologinė būsena keičiasi, valosi nuo neigiamų emocijų ir gyvenimas tampa skaidresnis, mielesnis. Pastebėjau, kad kai kurie ligoniai, pasibaigus užsiėmimams, prieidavo prie jos ne tik konsultuotis rūpimu klausimu, bet tiesiog pageidavo vizitinės kortelės, nes  norėjo  bendrauti  ir po sanatorinio gydymo...

Atvykus į „Eglę“, maloniai nuteikia aplinka, čia pat, už lango plytintis 25 ha. parkas, su Lietuvoje išgarsėjusiu „Skulptūrų taku“, kuriame architektų K. Vidžiūno, S. Žirgulio, V.Nalivaikos, R. Kvinto, A. Lik bei M.Gaubo  darbai. Koks vaizdingas Nemuno vingis, kurio krantė - plytelėmis grįstas takas – nuolatinis ne tik birštoniečių, bet ir jų svečių, sanatorijose besigydančių  žmonių pasivaikščiojimo vieta.

Prabėgus tik savaitei po mano atvykimo į sanatoriją, paskambino žmona, pradžiugino, kad greitu laiku aplankys, o anūkėlė telefonu nori kažką pasakyti.

– Seneli, tu gyvas? – ilgokai patylėjusi, paklausė. Kai aš nesupratęs klausimo, kurį laiką tylėjau, ir ji tai dar keliskart pakartojo.

– Taip, taip. Elija, – atsakiau.– Išvežant mane į Klinikas dar abejojau, ar mes kada nors pasimatysime. O dabar aš jau stiprėju, greitai pasimatysim.

 Gydytojos profesorės R.Balnytės  man į rankas įteiktas „Medicinos dokumentų išrašas/ siuntimas“ tolimesniam  gydymui Reabilitacijai  II į „Eglės“ sanatoriją man prilygo  kelialapiui atgal į gyvenimą, kurį jau galėjau palikti...

***

Šio pasakojimo pradžioje paminėėjau Vilniaus universiteto sudarytos autoritetingos komisijos (vadovas profesorius Giedrius Davidavičius) atvirą pripažinimą, kad šalyje, jau siaučiant COVID – 19 epidemijai ir įvedus karantiną, pacientams tapo problematiška susisiekti su bendrosios praktikos gydytojais, o ir jie patys vengė kreiptis į gydymo įstaigas ne tik dėl planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, bet ir tais atvejais, kai buvo reikalinga būtinoji pagalba (miokardo infarkto atveju, sutrikus galvos smegenų kraujotakai ir kt.) bijodami čia užsikrėsti korona...

Konkretus pavyzdys ir šių eilučių autoriaus likimas – į Kauno klinikas atvežtas su insultu, čia buvau izoliuotas, kaip turėjęs kontaktą su koronavirusu sergančiu, bet  besimptomiu pacientu.  Įdomu, ar  prabėgus keliems mėnesiams, panašūs pavyzdžiai medikų kolektyvuose  išanalizuoti ir priimtos reikiamos priemonės tokiems atvejams išvengti? Juolab, kad dabar nerimą kelia koronaviruso Delta atmaina – ekspertai perspėja, kad ji  ir toliau plis dar agresyvesnėmis atmainomis ir gali per liepą, rugpjūtį  okupuoti visą Europą. Ar mes, mūsų medicina pasiruošusi tai sustabdyti?  Ar žmonės  vėl nebijos lankytis gydymo įstaigose, kad neužsikrėstų dabar šią COVID – 19  mutavusia atmaina? Atšaukus karantiną, nerimą kelia ir per didelis visuomenės atsipalaidavimas...




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)