Kiekviena knyga turi savo nuosavą likimą. Taip atsitiko ir su viena knyga, kuri buvo parašyta 1941-1942 metais.
Knyga parašyta Kauno gete prieš 80 metų –1941 metais. Autorius buvo nušautas 1944 metais mėginant pabėgti vežant jį į Kauno IX fortą. Prieš 69 metus ji versta į lietuvių kalbą, tačiau knyga dingo; prieš 73 metus išversta į anglų kalbą, nenurodant autoriaus, nes jis buvo nežinomas; 2021 metais vėl surasta knyga, nustatytas knygos autorius ir ji išleista lietuvių kalba.
Kaip viskas prasidėjo
Prasidėjęs sovietų ir vokiečių karas sujaukė visų žydų bendruomenės gyvenimą. 1941 m., rugpjūčio 15 d. virš 30 000 Kauno žydų privalėjo persikelti gyventi į įsteigtą Kauno getą. Kiekvieną rytą apie 1000 žydų žygiuodavo baltaraiščių apsuptyje į Kauno aerodromą darbams, po paros atgal. Tada kita žydų kolona juos pakeisdavo. Ir taip kasdien. Žydų Geto Tarybai sutvarkyti tokias minias bei palaikyti elementarią tvarką gete privalėjo įsteigta žydų geto policiją.
Be pagrindinio uždavinio žydų organizavimo darbams aerodrome bei mieste, policija turėjo ir kitų užduočių, tačiau geto gyventojai nebuvo psichologiškai pasirengę vykdyti savų policininkų įsakymus ir jiems dažnai priešindavosi.
Nors getas buvo aptvertas tvora, tačiau per tvorą tarp miestiečių ir geto žydų vyko neleistina prekyba. Vokiečius tai siutino ir jie net šaudydavo į prekiaujančius žmones. Kovojant su prekyba per geto aptvarą, pas žydus prekiautojus rastus maisto produktus policininkai konfiskuodavo ir atgabendavo į žydų policijos nuovadas gete. Dalis produktų buvo išsiunčiama į geto Maisto centrą ligoninei ir vargšams, o kita dalis produktų atitekdavo policininkams. Prekiautojai prie geto aptvaro dėl to siuto. Sklido gandas, kad policininkai plėšikauja prie geto aptvaro, išsidalija produktus tarpusavyje“, – rašė dienoraščio autorius.
Ne visas užduotys buvo suvaldomos. Kai policininkai nepajėgdavo suvaldyti, pavyzdžiui, geto daržuose kylančios netvarkos, kai žydai dėl maisto produktų stokos skubėdavo kasti dar neužaugusių bulvių arba stumdydavosi eilėse prie parduotuvių, nesirikiuodavo rytais į kolonas darbui mieste, žydų policininkai kviesdavosi į pagalbą pastiprinimą. Tekdavo panaudoti ir jėgą prieš savo tautiečius, kas sukeldavo jų pasipiktinimą.
Daug baisesnės buvo geto komendanto organizuojamos įvairios akcijas, per kurias būdavo pasityčiojama iš žydų arba daug baisiaus – atrenkami pasmerktieji žmonės.
Geto policininkai žydai turėdavo suvaryti visus geto žydus į aikštę, surikiuoti į kolonas savo tėvynainius, tada vokiečiai atsirinkdavo žmones, nukreipdavo vienus į dešinę, kitus į kairę, vieniems dar pratęsdavo varganą gyvenimą, kitiems jis užsibaigdavo.Kauno IX forte.
1941 m. spalio 28 d. mirčiai atrinkta 9200 Kauno geto žydų, kurie buvo sušaudyti Kauno IX forte. Tai buvo didžiausia žydų naikinimo akcija Kaune nacių okupacijos laikotarpiu. Prieš žydus būdavo vykdomos ir tokios priemonės kaip vertingų daiktų ir aukso, kailinių, knygų ir kitos akcijos. Beveik kiekviena akcija baigdavosi su viena ar keliomis žydų žūtimis.
Geto žydas, dirbantis geto policijoje, ėmė aprašinėti įvykius vykstančius gete, geto įstaigų ir jų tarnautojų magistrate ir policijoje moralinį lygį. Aprašytieji faktai rodė kaip vieni žydai gete kovojo dėl savo ir savo šeimos išgyvenimo, kiti bendravo su naciais, treti leido puikų gyvenimą. Gete ėmė vyrauti protekcionizmas, sukčiavimas, apgavystes, eilinių geto žmonių nepasitikėjimas policninkais ir geto Tarybos nutarimais.
Tiesa, policininkai atjausdavo savo tėvynainius, tačiau turėdavo paklusti ir nacių įsakymams. Žydai suprasdavo, kad „…mūsų žydai, kad jie visi būtų sveiki, eina ir skuba tik tada, kai jiems tai daryti įsako nežydai“, – tai rašo Šabselis Zilberkveitas dienoraštyje.
Parašytos knygos keli egzemplioriai buvo perduoti žmonėms išsaugoti, keli papuolė į geto gyventojų geto antinacinės organizacijos paslėptas gete saugyklas. 1944 metais ir ši knyga pauolė į archyvus ir tapo užmiršta.
Mums pasisekė nustatyti autorystę dėl to, kad suradome 2002 metais sausio 7 d. Elenos Strockienės patvirtintą notaro liudijimą, kurioje ji išsėstė visą istoriją apie jo ir įsūnio (Judelio Beilio) susitikimą 1941 metais Taip pat papsakojo kaip pas ją papuolė jo parašytas rankraštis ir kaip ji jo neišsaugojo. Tačiau šis liudijimas mums padėjo nustatyti dingusios ir paslaptingos knygos autorystę.
Praėjus 70 metų atsitiktinai knyga papuolė pas Judelį Beilesą, kuris davė versti iš žydų kalbos į lietuvių, tačiau išvertus knygą, leidėjas atsisakė ją išleisti. Ir vėl knyga pateko į užmarštį.
2014 metais Samuel Schalkowsky ir Samuel D. Kassow JAV archyve surado iš Lietuvos atgabentos knygos kopiją ir išvertė į anglų kalbą „The Clandestine History of the Kovnp Jewish Ghetto Police by anomymous members of the Kovno Jewish Ghetto Police“ (liet. Kauno žydų geto policijos paslaptinga istorija, kurią pateikė Kauno žydų geto policijos nariai“ ir paskelbė. Ši knyga JAV laimėjo tarp kitų knygų dvi premijas.
Atsitiktinai mes suradome pamestą knygą ir mus sudomino knygos turinys. Pirmiausia mūsų uždavinys buvo identifikuoti anoniminį policininką, sukūrusį šią slaptą istoriją. Tai buvo žydų policijos narys, kuris nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. iki 1944 m. tarnavo Kauno geto policijoje. Darbas buvo tęsiamas toliau: surastas namas, kuriame gyveno advokatas, suradome berniuką, kuris ateidavo kartu su geto policininku pas Eleną Strockienę. Pasirodo, kad jis išliko gyvas, išsigelbėjo iš geto ir savo gyvenimo istoriją aprašė spaudoje ir knygoje „Judkė“ (Vilnius: Baltos lankos, 2001). Dabar Judelis Beilisas gyvena Izraelyje ir su juo susisiekėme. Prasidėjo dienoraščio sutvarkymas ir ruošiamas jo išleidimas pavadinimu „Kauno geto policininko Šabselio Zilberkveito dienoraštis“. Sudarytojai: Valdas Valiūnas ir Aleksandras Vitkus.
Dienoraščio autorius Š. Zilberkveitas yra neeilinė asmenybė. Jis buvo išsilavinęs, kariuomenės puskarininkis, Lietuvos žydų karių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas („Žydai Pakaunėje“, Kaunas, 2018, 97 p.). Kauno gete dirbo raštinėje, todėl galėjo tiesiogiai aprašyti visus gete vykusius įvykius. Jo likimas tragiškas – 1944 m. vežamas į IX fortą kartu su kitu policininku pakelėje bandė pabėgti ir jie buvo nušauti. Jo paliktas istorinis darbas – gete parašytas dienoraštis – išliko. Mes paviešiname neabejotiną faktą, kad Kauno geto žydų policijos dienoraščio autorius yra Šabselis Zilberkveitas, kas nebuvo žinoma ne tik žydų bendruomenei, bet ir istorikams. Samuel Schalkowsky ir Samuel D. Kassow atliko gana atidžią Šabselio Zilberkveito rankraščio analizę angliškai išverstos knygos variante, bet sudarytojai ir vertėjai nežinojo šio dienoraščio autoriaus. Lietuviškai išverstas Šabselio Zilberkveito dienoraštis praturtins ne tik Kauno geto istoriją, bet ir parodys, kaip žmonės, patekę į siaubingas aplinkybes, kovojo dėl savo gyvybių. Ši knyga tikrai ras skaitytoją ne tik tarp žydų, bet ir lietuvių tarpe.
Neveltui šios knygos likimą nusako pats dienoraščio autorius: “Jeigu mes neliksime gyvi, tai gal šis dokumentas, kuris yra čia rašomas, pateks į žydų rankas, bus perskaitytas, kas su mumis buvo daroma baisiame gete”.
