2020-ųjų sausio 11-ąją, šeštadienį, LŽS Kauno apskrities skyriaus nariai, susirinkę po ketverių metų į ataskaitinį ir rinkiminį valdybos susirinkimą, turės kuo pasidžiaugti. Kai jauni žiniasklaidos kolegos pluša rinkdami kasdienybės įvykius ir faktus, senorai rašo knygas.
Tradicinėje klubo MES narių sueigoje kaunietis Juozas Kundrotas kiekvienam įteikė su dedikacija naują savo knygą. Ją kolegos jau ne tik perskaitė. Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Laimonas Inis paskutinę praėjusių metų dieną mūsų svetainei parašė apie naujausią Juozo Kundroto kūrinį “Knygos aura”.
Biografinių ir istorinių apybraižų meistras šį kartą susitelkė prie jau primirštos, bet plačią veiklos vagą mūsų kultūroje ir ypač – knygų leidyboje išvertusias “Laiko”, “Varpo” ir “Slenksčių” leidyklas, vėliau susijungusias į vieną “Varpo” susivienijimą. Kas paskatino Povilą Kauną, Romualdą Neimantą, Juozą Kundrotą imtis šio pragariško darbo? Prisiminkime – tai buvo atgimimo aušros laikas, funkcionavo tik valstybinės leidyklos, o čia – privatus susivienijimas, pasišovęs leisti grožinę, mokslinę ir įvairių kitų žanrų literatūrą, taip pat knygas vaikams. Kam to reikėjo?
Knygos autorius, nesureikšmindamas to fakto, gana kruopščiai ir atidžiai žingsnis po žingsnio nagrinėja ir aptaria šio sumanymo idėją ir įgyvendinimo būdus. Kelias nebuvo lengvas – visi, kas tuo metu dirbome spaudoje, prisimename vargelius gaunant popierių, susitariant su spaustuvėmis, pašaipius žvilgsnius ir žodžius iš šalies. Bet negalime pamiršti ir spaudos darbininkų, leidėjų atkaklumo, ryžto ir ambicijų.
Kam įdomi leidybos istorija, būtinai perskaitys šią knygą. Joje apžvelgtas trumpas istorinis tarpsnis, bet naujojo “Varpo” atsiliepusio į senąjį istorinį “Varpą” (mėnesinį žurnalą ėjusį 1889 – 1905 m. Tilžėje ir Ragainėje, o gal ir į knygų, laikraščių leidimo akcinę bendrovę, veikusią Kaune 1920 – 1940 m.), kurių aidas girdisi iki šiol.
Daugiau kaip 60 knygų (tarp jų – tokių unikalių, kaip Aleksandro Vitkaus “Lietuvos istorinių įvykių chronologijos” keturi tomai, Egidijaus Kauno “Vaistingieji augalai”, gera dešimtis esperantų kalba), išleista kelių žmonių pastangomis! “Knygos auros“ autorius buvo ne pasyvus stebėtojas, bet aktyvus šio proceso dalyvis. Ir knygą jis rašo ne „iš šono“, ne vien kaip tyrinėtojas, remdamasis bibliografija ir atsiminimais, bet kaip betarpiškas, labai suinteresuotas (ir atsakingas) kultūros darbininkas.
Nesileisiu į platesnį knygos turinio atpasakojimą ar komentavimą. Man rūpi pažvelgti į autoriaus poziciją ir jo rašymo manierą. Tolerancija ir pagarba leidžiamų knygų autoriams, dailininkams ir kitiems žmonėms, prisijungusiems prie „Varpo“ veiklos – šis bruožas nuo seno būdingas Juozui Kundrotui, to laikosi ir šį kartą. O tų autorių buvo visokių – kaprizingų, priekabių, reikalaujančių didelių honorarų, ir patiklių, nuoširdžių, norinčių žūtbūt išleisti savo knygą. Juozas Kundrotas, ilgą laiką buvęs susivienijimo vyriausiuoju redaktoriumi, išsiskyrė iš kitų leidėjų kantrumu, nuoširdumu. Rimantas Marčėnas, Petras Palilionis, Mečys Rakauskas, Aleksas Dabulskis, Gediminas Jankus, Antanas Žekas – kiekvienas ambicingas, turįs savo nuomonę, keliąs savus reikalavimus, bet… vyriausiojo redaktoriaus balso ir nuomonės klausantys.
O štai dabar jau pagarsėjusi rašytoja Jutta Noak (Vaitkienė), galima sakyti, Juozo Kundroto „surasta“ – pirmoji jos knyga „Uždaras ratas“ – vyriausiojo redaktoriaus dėka išvydo dienos šviesą.
Kiek daug nuveikta leidžiant užsienio rašytojų Petronėlės Orintaitės, Stasio Santvaro, Balio Augino ir kitų knygas! Dauguma jų iki tol mūsų skaitytojui nebuvo žinomos. Susirašinėjimai, pokalbiai telefonu, laiškai, susitikimai, išgirstos padėkos ir priekaištai – visa tai buvo vyriausiojo redaktoriaus kasdienybė. Juozas Kundrotas nesigiria “nuvertęs kalnus” – kaip visuomet jis kuklus! – bet pripažinkime: tuo laiku nė viena Lietuvos leidykla tiek nenuveikė, kiek „Varpas“.
Santūriai kalbėdamas apie savo veiklą, Juozas Kundrotas nesigaili gerų žodžių bendravarpiečiams. Kad ir „tikram nepasėdai iš vaikystės“ (195 p.) Povilui Kaunui, subūrusiam darnų kolektyvą, visą save atidavusį „Varpui“ ir parašiusiam (nedaug kas tai žino) ne vieną knygelę vaikams, išleistą „Smalsučio serijoje“, ir solidžią publicistikos ir grožinės literatūros knygą „Sunki kelionė anapilin“.Daug bendrauta su dailininkais Gediminu Pempe, Vladimiru Beresniovu, Alge Varnaite, Edmundu Unguraičiu, Živile Lekečinskaite… Autorius visiems randa gerą žodį.
Juozas Kundrotas nevengia ir filosofinių pasvarstymų. „Tapai… Tapimas… Tapsmas… – žybteli mintis. Kiek tos sąvokos tapačios, kiek ne? Tapti gali bet kuo. O tapsmas tai gal dvasios virsmas tyloje. O gal tai viso labo intuityvus sąmonės judesys ir būsena?..“ (52 p.). Gražiai Juozas Kundrotas rašo apie knygą: „Ji tarsi kokia kelrodė, tarsi naujų dvasinių kontinentų ieškotoja, atradėja ir guodėja“ (206 p.).
Knygoje aptinkame vieną kitą ir „detektyvinį“ epizodą. Antai kad ir kelionė į Ragainę ir Minską užpustytais keliais, Povilo Kauno mašinikei „streikuojant“… Galbūt panašių nutikimų autorius galėjo pateikti ir daugiau. Juk tai ne tik paįvairintų leidėjų kasdienybę, bet ir parodytų jų atkaklumą ir ryžtą.
Juozo Kundroto kelionė su knyga tęsiasi. Iš tikrųjų – knygos aura nušviečia jo gyvenimą.
