Liejosi liūdna styginių melodija. Ne iš garsiakalbių, kaip dažnai būna paskutinio atsisveikinimo namuose. Grojo gyvas kvartetas. Gedulingon garbės sargybon stojo pagyvenę vyrai vienodais tamsmėliais švarkais su siuvinėtomis buriuotojų sąjungos emblemomis. Jūreiviai atsisveikino su jūreiviu. Dar vienas jų išplaukia į Amžinybės jūrą.
Prieš pat Kalėdas mirė nusipelnęs Lietuvos buriuotojas Jonas Jurevičius (1937–2019) (nuotraukoje). Jis buvo pirmosios regatos „Aplink Kuršių marias“ dalyvis, ilgametis jos teisėjas, pats rinktinėje ne vienerius metus buriavęs „Žvaigždės“ klasės jachta ir tapęs respublikos čempijonu. Kuršių marių regatos istorija prasidėjo 1954 metais. Vėliau ji vyko su pertraukomis, nes Lietuva buvo Sovietų Sąjungoje, o rusai ribojo plaukiojimą.
Lietuvoje rengiama daug buriavimo varžybų, bet Kuršių marių regata vadinama rimčiausiu išbandymu buriuotojams. Ji vyksta septynias dienas, per kurias buriuotojai turi įveikti penkis etapus – apie 200 jūrmylių.
Nors nesu buriuotojas, bet Joną Jurevičių pažinojau per šešias dešimtis metų. Taip įvyko todėl, kad susigiminiavome. Esu vedęs jo seserį Ireną, mano kursiokę Vilniaus universitete, kurį baigėme 1961-aisiais. Jonas tuo metu jau buvo ragavęs žvejo jūreivio duonos prie Afrikos krantų. Panašiai kaip ir senasis Santjagas iš Ernesto Hemingvėjaus apysakos „Senis ir jūra“.
Skaitome: „Jis greitai užmigo ir sapnavo savo jaunystę, Afriką, ilgus auksinius jos krantus, baltas seklumas – tokias baltas, kad skaudėdavo akis, į jas žiūrint, – taip pat aukštas uolas ir milžiniškus rusvus kalnagūbrius.(…) Dabar jis sapnuodavo tik tolimus kraštus ir liūtus vandenyno pakrantėje. Jie žaisdavo prieblandoje tarsi kačiukai, ir jis mylėjo juos, kaip mylėjo berniuką.“
Likimas jūreiviui Jonui Jurevičiui, kaip ir vienišiui Santjagui, taip pat padovanojo berniuką – sūnėną Romą Baranauską, rūpestingai globojusį dėdę iki paskutinių dienų. Senasis jūreivis taip ir nesukūrė savo šeimos, nes visą gyvenimą liko ištikimas vienintelei meilei – jūrai. „Kartais, mylėdami jūrą, jie blogai atsiliepia apie ją, bet visuomet kalba kaip apie moterį (…). Jie kalba apie ją, kaip apie beribę platybę, kaip apie varžovą, o kartais netgi vadina priešu. Tačiau senis visuomet galvojo apie jūrą kaip apie moterį, kuri gali būti ir maloni, ir ne, o jeigu jos poelgiai būna neapgalvoti ar negeri, – nieko nepadarysi, tokia jau jos prigimtis.“
Už apysaką „Senis ir jūra“ rašytojas 1954 metais gavo Nobelio literatūros premiją. Tais pačiais metais, kai Jonas Jurevičius pirmąkart dalyvavo Kuršių marių regatoje. Jam nebuvo gražesnio žmogaus rankų kūrinio už burlaivį, ką nekartą teko iš jo girdėti. Iš arti matėme, kaip jam patiko didieji aukštastiebiai buriniai gražuoliai, 2009 vasarą pirmąkart suplaukę į Klaipėdos uostą ir gausiai išsirikiavę prie jo krantinių. Jūrą ir laivus Jonas pamilo nuo pat pirmųjų savo žingsnių Klaipėdoje. Jam dar nebuvo aštuonerių, kai tuoj po Antrojo pasaulinio karo Motina našlė (vyras sielininkas jaunas mirė nuo plaučių ligos) su penkiais vaikais iš tolimo rytų Lietuvos kaimo atvažiavo į sugriautą Klaipėdą. Ji ir dvi vyresnės dukterys nelengvai pelnėsi duoną, kurios nebuvo perdaug dar trejetui priaugančių burnų.
Po vidurinės Jonas patraukė į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Po jos tolimesnį savo likimą susiejo su jūra ir bėgant metams tapo vyriausiuoju laivo mechaniku, antruoju žmogumi po kapitono. Pakeliui į Klaipėdos jūrų muziejų kaip eksponatas stovi iškeltas vidutinis žvejybos traleris „Dubingiai“. Tai tikras paminklas Jonui Jurevičiui ir jo bendradarbiams. Šiuo laivu plaukdami jie žvejojo tolimose jūrose. Kai dėl sveikatos nebegalėjo eiti į jūrą, jaunesnio kolegos buriuotojo Rimo Dargio buvo pakviestas į dujininkystę, kur darbavosi iki pat pensijos. Turėdamas daugiau laiko, buvo neabejingas Lietuvos istorijai.
Per paskutinę viešnagę Vilniuje keltuvu vėl pakilome į Gedimino kalną, nes kopti savom kojom po abiejų kelių keitimo operacijos jam jau buvo per sunku. Skyrė dėmesio ir laiko literatūrai. Jį žavėjo ..Senis ir jūra“ – nuostabi žodžių simfonija, perpinta giliu dramatizmu, sąmoju su liūdesiu. Buvo gaila Santjago, bet gėrėjosi jo ištverme, valia, kurios ir pats nestokojo net ir užklupus sunkiems negalavimams. Reikšmingai jam skambėjo senojo žvejo žodžiai: „Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma.“
Neįmanoma pamiršti ir darbštaus, valingo bei tvarkingo žmogaus, koks buvo jūreivis Jonas Jurevičius. Menasi, kaip 2018-ųjų rugsėjį kartu palengva užkopėme ant Parnidžio kopos. Tada nežinojome, kad jis paskutinį kartą iš to paties taško regi numylėtas vandens platybes – Kuršių marias ir Baltijos jūrą.
Povilas Sigitas Krivickas
2019 12 25
Skaudžios netekties valandą, atsisveikinus su mylimu broliu JONU JUREVIČIUM, vilnietę žurnalistę IRENĄ JUREVIČIŪTĘ – KRIVICKIENĘ, nuoširdžiai užjaučia ir drauge liūdi Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos ir žurnalistikos senjorų klubo MES nariai ir buvę Irenos kurso draugai. Tegul Jūsų skausmas, pasidalintas su mumis, būna perpus lengvesnis. Stiprybės. Ramybės. Sveikatos.
