Sveiki sulaukę, kolegos žurnalistai, 2019-ųjų šv. Kalėdų!

www.kaunozurnalistai.lt inf.


2019-ųjų gruodžio 24-oji. Kaune – oras pavasariškas, kaip ir mūsų jausmai… Nei šalčio, nei sniego, bet Lietuvje, kaip ir visame katalikiškame pasaulyje – šventė. Kalėdos. Rimties, susimąstymo ir džiaugsmo dienos. 

Su šv.Kalėdomis, bičiuliai! Būkite sveiki, kūrybingi ir laimingi… Ačiū už sveikinimus, atkeliavusius į Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyrių, už nuoširdžius linkėjimus.


Sausio 11-ąją,(šeštadienį), 14 val. visi Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos nariai susitiksime Žurnalistų namuose, kur vyks ataskaitinis – rinkiminis susirinkimas. Tuomet ir pakalbėsime apie savo darbus, rūpesčius, planus. Šiandien, rytoj – švęskime su artimaisiais, šeimos nariais, bičiuliais. 


Rašytoja ir žurnalistė, ,,Nemuno” žurnalo vyr. redaktorė Erika DRUNGYTĖ rašo apie Kalėdas

Ne paslaptis, kad visos krikščionių (ir ne tik, bet šį kartą apie mus) kraštams žinomos didžiosios šventės kadaise turėjo pirmtakes – gamtos ciklų slenksčiai kaip ypatingoji gyvenimo dalis (nes žmogus ne tik jai priklausė, bet ir nuo jos priklausė) buvo ritualizuoti. Saulėgrįžos ar lygiadienio momentai keisdavo į vieną ar kitą pusę daugybę reikalų, kurie susiję su poravimusi, palikuonių laukimu, auginimu, maisto gausos ar trūkumo periodais, o protingojo žmogaus namuose ir su darbų perskirstymu. Gamta per amžius judėjo pagal saulę ir mėnulį be jokių nuostatų, metaforų ar simbolikos. Šiuos dalykus išmano ir geba organizuoti vien žmogus, dualistiškai vertinantis tvarinius, reiškinius, kūrinius etc.

Jei Kalėdas galėtume kildinti iš kokio kalvystės ritualo, gal tai tiksliausiai nusakytų, kodėl ant atbėgančio elnio devyniaragio ragų kavolis saulę kalė. Taip dainuojama liaudies dainose. Čia galėtume bristi į gilius vandenis, vedančius į šamanizmo kultūras, kuriose ir patį stipriausią šamaną gali nugalėt tik vienas herojus – kalvis. Bet nenardykim toli. Taigi, ar kalvis nukala, ar elnias (svarbus totemas) tiesiog saulę atneša, esmė viena – tamsusis laikas baigiasi, gyvenimas vėl ima bruzdėti, prieky viltis, nauji reikalai, judesiai, pokyčiai.

Ar krikščionybė, susiejusi Kristaus gimimą su šio gamtos virsmo data, padarė ką kitaip, nei iki jos gyvavusios kultūros, tikėjimai? Krikščionių pasaulis susitarė dėl datos ir visas metaforas, kurios reiškė naują pradžią, sutelkė viename asmenyje. Tas asmuo iš tiesų perkeitė daugybę dalykų. Nuo jo prasideda kita istorija. Ir niekas iki šiol nesugalvojo geresnės, kad sugebėtų jį išstumti.

Mūsų krašte susiliejo ir senieji papročiai, ir krikščioniškos tradicijos. Viena papildo kita. Ir tai nuostabu. Žinau, kad dualistinis protas nerimsta ir jam niežti kažką murmėti, neigti kaltinti, atmesti, uždrausti, išbraukti etc. Kraštutinės jo uždegiminės reakcijos suras Kūčių šiauduose sovietinį palikimą, o plotkelėje kanibalizmo apraiškų. Tačiau turėtume vis tik prisipažinti, jog vienintelis ritualas, kurį tikrai pažįstame, yra būtent toks – senovės atspindžių šešėliuose švenčiamas Kristaus gimimas. Ir vienintelis mums į kraują įaugęs apsaugos ženklas yra žegnonė. Ir geriausias užkalbėjimas – Tėve mūsų… Tik tai liks baugiausiomis akimirkomis tarsi refleksas. Tik tai atpažinsime paskutinę savo akimirką.

Todėl dar kartą – raminkime didįjį maištininką, draskantį mus abejonėmis, ir tiesiog atsiduokime gamtai, Dievui, prigimčiai ir kultūriniam identitetui, nes visa tai yra, esti, būvi.
P. S. Ar Kalėdų rytas svarbus širdyje, klausia Dievas-žmogus. O chamas-cinikas jam atsako, kad pasaulį sukūrė žmogus proto pastangomis. Okey, sako Dievas. Lauksiu eilinio protingo jūsų karo.. ir kitų kovų menų…

Panašūs straipsniai