Tradicinėn kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narių sueigon atėjęs rašytojas ir dramaturgas Gediminas Jankus, išrinktas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku (jis yra ir LŽS narys), nuteikė itin pakiliai. Kas nepažįsta su visais šiltai bendraujančio meno kūrėjo, erudito, neskaitė kolegos knygų, recenzijų, nežiūrėjo spektaklių, įvairiose scenose pastatytų pagal jo veikalus?
(Nuotraukoje: G.Jankus ir J. Kundrotas (dešinėje)
G. Jankus – spalvinga asmenybė, nes jam yra tekę dirbti įvairiose, labai atsakingose pareigose: vadovauti atkurtai Šiaulių sąjungai, redaguoti žurnalą „Trimitas“, kauniečiai buvo patikėję ir Kauno miesto vicemero, tarybos sekretoriaus, Socialinių reikalų departamento direktoriaus pareigas. Ir kūrybinė veikla (plačiąja prasme) , susijusi su Kauno ir Lietuvos valstybiniais akademiniais dramos teatrais (literatūrinės dalies vedėjas), Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus, ankstyvuoju laikotarpiu, (literatūros konsultantas) ir daugybė kitų. Išvada būtų tokia: Gediminas Jankus yra svariai prisidėjęs prie Kauno miesto ekonominio, kultūrinio gyvenimo plėtojimo, gyventojų socialinės gerovės gerinimo.
Nenuostabu, kad ir senjorų klubo MES žurnalistai savo aktyvios veiklos laikotarpiu yra paviešinę ne vieną G. Jankaus visuomeninės veiklos ar jo kūrybinio gyvenimo epizodą. Kaip antai: Ričardui Šakniui ne kartą yra tekę jį fotografuoti spaudai, televizijos operatoriams Jonui Dirsei ir Vladui Dekšniui – televizijai, Neonilai Strackienei – šnekinti Gediminą TV studijoje. Dailininko karikatūristo Vladimiro Beresniovo kūrybinės išmonės buvo prireikę, kai G. Jankus steigė ir redagavo žurnalą „Trimitas“, o o kolegos dramų rinkinį „Arcanes“ išleido Povilo Kauno vadovaujama „Varpo“ leidykla etc.
Gediminas išrinktas LR sąjungos Kauno skyriaus pirmininku, todėl ir pašnekesys vyko apie šią kūrybinę bendruomenę, kurios nelengvas gyvenimas. Raudonų kilimų rašytojams niekas netiesia, nebarsto po kojomis gėlių. Skaudina ir žemina amžina lėšų stygiaus problema išleidžiant naujas knygas. Tu, rašytojau, pats galvok, iš kur tų pinigėlių prasimanyti. O ir literatūrinė spauda (leidžiama Vilniuje) tendencingai „nemato“ kauniečių pasirodžiusių knygų. Geros jos ar nelabai, bet pastebėjimas ir viešas vertinimas – tai ir moralinis palaikymas. Šią nišą G. Jankus bando užglaistyti savo iniciatyva, kolegų kūrybą pristatydamas elektroninėje erdvėje.
Gediminas Jankus moka įžvalgiai sakyti tiesą, nes jo recenzijos yra analitinės, įtaigios, profesionalios. Recenzuojama kūryba ,,išrakinėjama iki panagių”. Jo mintis lanksti, žaižaruojanti, žodynas spalvingas. Tarsi koks muzikos virtuozas groja visais įmanomais registrais.
Prelegento G.Jankaus nuomone, daugiau iniciatyvos viešinant naujausius savo kūrinius turėtų rodyti ir patys rašytojai. Knygų pristatymams labai tinka Maironio lietuvių literatūros muziejus aplinka. Negalima sakyti, kad tai nevyksta, tačiau rašytojų susitikimai su visuomene turėtų vykti dažniau. Kūrybinės bendruomenės vadovas pasirengęs padėti kiekvienam. „Visus vienodai aš juos gerbiu“, – sakė G. Jankus. Jis pasišovęs ieškoti glaudesnių kontaktų su miesto ir Lietuvos valdžios institucijomis, ginti kauniečių kolegų interesus siekiant, kad geriausi darbai būtų įvertinami, pristatant juos premijų skyrimo komisijoms.
Buvo kalbėta ir apie G. Jankaus novelių knygą „RYTOJ“, kuri dienos šviesą išvydo tik atkakliai skatinant poetui Robertui Keturakiui. Tad ir šio poeto palydimasis žodis ketvirtame viršelio puslapyje įtaigus, taikliai nusakantis estetinės minties plėtotę: „Autoriaus ilgas budėjimas prie būsimųjų savo kūrinių novelių knygoje „RYTOJ“ atvėrė įdomia daugiasluoksne, talentingai sūkuriuojančia nuo magiškojo iki klasikinio, t.y. tobulo, realizmo proza. Nė vieno novelisto mūsų literatūroje kūryba nebuvo taip drąsiai, užkariamai persmelkta demoniškumo blykstelėjimais“.
Daugelyje novelių atsispindi teatrinio gyvenimo realijos, kurias autorius gerai žino, nes dirbo literatūros dalies vedėju, matė aktorių, režisierių, teatro personalo spalvingą kasdienybę, įvairių manipuliacijų atšvaitus, lūkesčių išsipildymo arba ne, kaip dvasinio tragizmo apraiškas. Vienur kitur prasiskverbia mintis, jog teatras – jokia šventovė.
Rašytojas, nesidairydamas į šalis, kas ką pasakys, drąsiai it skalpeliu skrodžia besiklostančios gyvensenos pūlinius, kaip antai: „Niekam čia nereikalingas nei tavo idealizmas, nei polėkis. Nei skrydis. Užmiršk visa tai, užmiršk, kuo gyvenai studijų metais. Gavai vietelę teatre – džiaukis, bet neužmiršk, kairėj – melas, dešinėj – provokacija. Būk budrus. Intrigos, šmeižtai“.
Mūsų sąmonė paprastai „vaikšto“ prisiminimų takais. Prisiminimai mūsų gyvenimo ir tapatybės dalis, mūsų patirtis. Bet gi knyga – „RYTOJ“ ! Intriguoja. Įsiskaitai ir giliau suvoki žmogaus trapumą, skaudų savo laikinumą! Nes nieko taip negaila, kaip savęs!
Neketinu knygos „mėsinėti“ – nes ta ne šio rašinio tikslas. Be to, girdžiu Umberto Eco pranašišką įspėjimą, kad apie knygas kalbėsime ir jų neskaitę – iš bendro išsilavinimo, išprusimo. Pokalbį senjorų kluba MES įsipareigojome pratęsti. Rašytojas ir žurnalistas Gediminas Jankus pažadėjo ir kitą kartą ateiti į mūsų sueigą ir visus apdalinti knyga, kad pamąstytume, jog vieną kartą RYTOJ (aus) gali ir nebesulaukti…
LŽS nario Vladimiro Beresniovo nuotr.
