Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė, Vaižganto premijos laureatė Perpetua Dumšienė, dalyvavusi atgimstančiose Lietuvių fronto bičiulių studijose Kaune, mūsų svetainei pateikė savo mintis apie aktualius nūdienos klausimus.
„Quo vadis, Lietuva?” – tokiu pavadinimu – su aliuzija į garsųjį Henriko Senkevičiaus romaną „Quo vadis? ” ( lot. „Kur eini?” ) Kauno savivaldybės didžiojoje salėje vyko Lietuvių fronto bičiulių studijų savaitgalis, skirtas Lietuvos dvasinio gyvenimo, tautiškumo, valstybingumo aktualijoms.
Lietuvių frontas – 1941 metais įkurta antinacinė pogrindžio organizacija, vėliau ryžtingai dalyvavusi antisovietiniame pasipriešinime Lietuvoje ir išeivijoje. Viena iš VLIKO ( Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) steigėjų. Telkė katalikiškos pakraipos patriotus intelektualus ir jaunimą. ( žymiausios asmenybės – Antanas Maceina, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Adolfas Damušis, Zenonas Ivinskis ir kiti ).
Šios patriotinės organizacijos politinių studijų savaitės buvo rengiamos JAV lietuvių išeivių telkiniuose. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę panašaus pobūdžio renginiai buvo imti organizuoti ir Lietuvoje. Aktyviai dalyvavau juose dešimtį metų. Buvo keliami Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo klausimai, analizuojamos rezistencinio paveldo išsaugojimo ir pilietinės demokratijos idėjų skleidimo galimybės, keliami politinio ir visuomeninio gyvenimo skauduliai.
Šiuose renginiuose dalyvaudavo buvę Lietuvos ir užsienio lietuvių rezistencinio judėjimo dalyviai, kultūrininkai ir visuomenininkai. Lietuvoje jie buvo susibūrę po LFB įsteigto kultūrinio padalinio Į LAISVĘ fondo lietuviškai kultūrai ugdyti vėliava. Liūdna buvo, kai šie aukšto lygio renginiai kurį laiką žmonių nebetelkė. Tad labai nudžiugau vėl pamačiusi į politinių studijų savaitgalį kviečiantį skelbimą LŽS Kauno svetainėje.
Renginį vainikavo Lietuvių fronto bičiulių įsteigtos Laisvės premijos įteikimas ir prasmingos laureatų kalbos. 2019 metų premijos laureatas kunigas Robertas Grigas, apdovanotas už kovą su okupantais, visuomeninę veiklą, poeziją, publicistiką ir „Rekrūto atsiminimus”. Premijas taip pat atsiėmė ir dvejų ankstesnių metų laureatai.
Už visuomeninę patriotinę veiklą — vienas iš patriotinio sambūrio „Pro Patria” vadovų Vytautas Sinica ( 2017) bei rezistentas, pogrindžio spaudos leidėjas Petras Plumpa (2018). Premijų mecenatas – išeivijos lietuvis dr. Rimtautas . Laisvės Premijos fundatorius išeivijos lietuvis prof. Rimtautas Marcinkevičius, LFB, Kalifornija.
Labai džiaugiausi gavusi visų laureatų autografus — jie pasirašė tituliniame „Į laisvę” leidinio lape (nuotrauka kairėje). Nufotografavau laureatus kartu su premijos mecenatu ir laureatų pasveikinti atvykusiu politiniu kaliniu, rezistentu, kardinolu Sigitu Tamkevičiumi (nuotrauka apačioje). Sportas
Esu futbolo gerbėja nuo vaikystės. Mano tėtušis buvo prisiekęs sporto gerbėjas, pats sportavo, tad vesdavosi mane į visas futbolo rungtynes. Ypatingai malonu, kad mano gimtojo miesto – Marijampolės – futbolo komanda „Sūduva” – Lietuvos čempionai, ir naujasis stadionas Marijampolėje geras. Didžiulė šventė buvo dalyvauti Europos lygos atrankos rungtynėse „Sūduva”-Tel Avivo „Maccabi”. Visi bilietai išpirkti, žmonių suvažiavę iš visos Lietuvos ir kaimyninių valstybių, komandos fanai nuostabiai pasiruošę – dainuoja, skanduoja, o dar ir rungtynes laimime.
Kokia šventė būti stadione su visa šeima – jausti dvasinį pakilumą, sporto emocijų sukeliamą katarsį, matyti – kaip iš gana apleisto provincijos miesto Marijampolė vėl tampa aktyvi, kylanti, reikšminga. Ir sportas ją garsina.
Kultūra
XXI amžiaus visuomenė natūraliai ilgisi naujų – sinkretinių – meno formų. Dažnai pagalvodavau ir pasakydavau, kad poezijos skaitymus reikia keisti, nes skaitmeninė aplinka žmones pripratino prie nuolatinės vizualizacijos. Nelabai sulaukdavau pritarimo. Tad labai nudžiugino žinia, kad žinomas ir mėgstamas aktorius Rolandas Kazlas ir muzikos grupė „Pakeleiviai” žada būtent tokią kūrybos kryptį. Vilniaus muzikos festivalį jų kūrybinis kolektyvas vainikavo triuškinančios sėkmės sulaukusiu koncertu-spektakliu „Poetai ateina”.
Vilniaus universiteto didysis kiemas vos talpino apie 1000 žiūrovų, norinčių išvysti drąsų R. Kazlo žingsnį į iki šiol Lietuvos scenoje nebandytą žanrą, kuriame persipina poezija, vaidyba ir muzika, ekrane rodomi didžiuliai poetų portretai ir teminės poezijos vizualizacijos. Įspūdingos poetų tekstais sukurtos dainos, leidžiančios poeto kūrybą perteikti visiškai nauja dvasia, paryškinančia jo kūrybos prigimtį. Kūrinio paveikslas turėjo ir nuostabius rėmus – šimtametę Vilniaus universiteto architektūrą, kurios didybę ryškino besikeičiantis vakarėjančios saulės šviesos srautas, o sutemus meninis apšvietimas.
Išradingai tikro menininko perteikiama poezija nemiršta, ji įkvepia, uždega, gaivina. Jaudino ir renginio programos sudarytojo Rolando Kazlo dėmesys talentingiems nekonjunktūriniams poetams. Vieno jų – poeto Antano Kalanavičiaus – eilėraščio lakia fraze poetai ateina buvo pavadintas renginys, tokiu pavadinimu išleistas kompaktinis diskas ir sukurta puiki roko stiliaus daina.
Parafrazuodama renginio pavadinimą galiu tarti – sulaukėme, ateina nauja talentingų meno kūrėjų karta.
