Kokia šiandien ji, Lietuvos fotografijos meno vienytoja, pasiekusi brandos amžių (LFS 2019 m. spalį pasitiks savo 50-metį)? Kas jos laukia ateityje spartėsiančių ekonominės globalizacijos ir dvasinės infliacijos procesų akivaizdoje, sunku nuspėti. Panašiai, kaip ir numatyti, kada susilies realus ir virtualus pasauliai. Ar tą kelią žmonijai parodys internetas savo “googlo debesimis” arba kitais dar mums nežinomais būdais?
Tai mėgino nusakyti Virginijus Kinčinaitis (g.1965) – menotyrininkas, kritikas, pedagogas, įgyvendinęs daugiau nei šešias dešimtis kūrybinių meninių projektų, dalyvavęs daugelyje tarptautinių ir respublikinių meninių projektų, parodų, akcijų. Savo pranešime „Virtuali urbanistika fotografijoje“ (programoje pranešimas anonsuotas kitaip – „Klodas Lorenas Redemption kontekste“) menotyrininkas aptarė peizažo transformacijas nuo klasikinės tapybos iki kompiuterinių žaidimų grafikos.
V. Kinčinaitis kalbėjo apie vaizdų migravimą po įvairias medijas – taip yra jau tūkstančius metų, tik medijos keičia viena kitą. Todėl, išnykus fotografijai (gal ateityje taip ir atsitiks?), tie patys vaizdai persikels į kitas medijas, kaip ne kartą jau nutiko istorijoje, pavyzdžiui, peizažo vaizdui. Jo kilmė yra intermediali, t. y. jis nepriklauso nuo medijos, o keliauja per jas – istorines, specialiai jam išrandamas. Tai gali būti freska, tapyba, analoginė ar skaitmeninė fotografija, 3D grafika. Tik keista, kad įdomūs samprotavimai yra pridengiami anglišku žodžiu „redemption“ (lietuviškai – išpirkimas, atpirkimas, išgelbėjimas), tarytum neturėtume savų terminų ir negyventume Simono Daukanto bei Jono Jablonskio Tėvynėje. Vaje, vaje…
Anuomet pernelyg ilgai „rusenome“, o dabar sparčiai „anglėjame“. Ne tik šiame, bet ir kituose tokio pobūdžio sambūriuose vis dažniau lietuviukus, pabuvusius keletą metų užsieniuose, tenka girdėti pranešimus vograujant angliškai, nes taip jiems „lengviau išsireikšti“. O vertėjams tenka juos klausytojams versti… į gimtąją kalbą…
Savaip su kalbomis linkusi žaisti „anoniminė kritiškai angažuotų menininkių grupė“, susikūrusi Vilniuje 2005 m. ir pasivadinusi „CoolTūristės“. Pirmoji sudurtinio pavadinimo angliškoji dalis „cool“ turėtų reikšti kažką „kieta“ arba „šaunu“, antroji lyg ir primena neteisingai lietuviškai užrašytas „turistes“, o visa sudurtinė konstrukcija, matyt, turėtų reikšti „kietas“ kultūros atstoves. Tai šiek tiek primena prieš porą šimtų metų Vilniuje veikusią masonų ložę, tik šį kartą – moterišką. Svarbiausias „coolTūristinių“ akcijų principas – mis(s)apropriacija. Tai dominuojančių galios sistemų dekonstrukcija, pasisavinant ir sukeičiant kultūrinius kontekstus. Per tą laiką „pasisavinti“ visi statybininkų uždengti namai, kregždės iš Mikėno skulptūros, „Nacionalinės vyrų premijos“, Europos Sąjungos himnas, Londono galerijos „Tate Modern“ kaminas, Vilniaus gatvė Varšuvoje, Santuokų rūmai ir „Lietuvos“ kino teatras.
Apie tuos „pasisavinimus“ Nidos fotosimpoziumo auditorijai nebe anonimiškai, bet viešai aiškino „coolTūristės“ Laima Kreivytė ir Ineta Armanavičiūtė, savo pranešimą pavadinusios „Performatyvi paskaita apie fotografijas kaip inspiraciją ir konspiraciją. Kaip balkono fotografija virto keliaujančia vėliava ir iš muziejaus išėjo į viešąją erdvę
* * *
Akivaizdu, kad skaitmeninė fotografija ir „internetinis žmogus“ pas mus atsirado po 2000-ųjų metų. Pastarojo gyvenamoji aplinka – virtuali erdvė. Iš jos, kaip pastebi satyrikai, toks žmogus retai išeina, nes realybėje jaučiasi nejaukiai. “Internetinio žmogaus“ didžiausia problema, kad norint valgyti ar gerti, tenka išeiti į tikrovę, kurioje jis silpnai orientuojasi… Visai tikėtina, jog tolimesnėje ateityje gali nuskambėti klausimas: „Jūs ką – visai paranormalus?“ Arba anekdotas: „Daktare, kodėl, kai sėdžiu prie kompiuterio internete, man zvimbia ausyse?“ – „Tai normalu. Tiesiog zvimbdamas lekia šalimais jūsų gyvenimas.“
„Įkalčio poetika kompiuterinio matymo amžiuje“ taip vadinosi šiuolaikinio meno kuratoriaus ir rašytojo Valentino Klimašausko (g.1977) pranešimas. Jo manymu, kol naujos technologijos yra vis dar rizikingai testuojamos teisinių ginčų fone, verta pakalbėti, kaip įrodymo (pavyzdžiui, fotografijos ar video kadro) samprata kito per pastaruosius kelis dešimtmečius nuo vadinamojo dokumentinio posūkio (XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje) iki šiandieninio kompiuterinio matymo eros. Tai galima aiškiau suprasti apžvelgiant, pavyzdžiui, Cindy Sherman instagramą, Dariaus Žiūros ir kitų menininkų kūrinius bei padiskutuojant, ar yra skirtumas tarp kompiuterinio matymo kaip įrodymo ir kompiuterinės haliucinacijos.
Apie būsimąjį fotografijos meno ir apskritai nacionalinės kultūros laiką sukosi diskusija “Ateitys arba Kas po to?”. Diskusiją moderavo humanitarinių mokslų daktaras Tomas Pabedinskas. Dalyvo: LFS pirmininkas Gintaras Česonis, dailininkas ir parodų kuratorius Gytis Skudžinskas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Amsterdame menininkas Vytautas Kumža, fotografė Agnė Kučinskaitė, studijavusi Londono meno universitete.
Neįmanoma buvo suspėti į visus simpoziumo renginius. Norint visur suskubti, nebent būtų tekę klonuotis į keletą savęs egzempliorių. Menininkų prisistatymai, vakarai, parodos, diskusijos. Arba „Nida OFF“ – alternatyvi ir papildoma programa jau ne vieno fotografijos simpoziumo metu. Į ją buvo kviečiami visi fotografai profesionalai ir mėgėjai, norintys pateikti darbus. Nuotraukas reikėjo siųsti internetu iki rugsėjo 1d. Fotografijų autoriai, kurių nuotraukos rodytos per „Nida OFF“, gavo leidimą simpoziunmo paskaitose ir renginiuose dalyvauti nemokamai. Tereikėjo pateikti nuo 5 iki 12 atvaizdų – ar tai būtų fotopasakojimas, ar konceptualios fotografijos ciklas, ar pavieniai darbai. Labiausiai žiūrovams patikusių fotografijos ciklų autoriai gavo vertingus apdovanojimus.
Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“ kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjunga siekdami skatinti laisvą kūrybą ir jos įvairovę, 42-ojo Nidos fotomenininkų seminaro proga organizavo konkursą „Fotografuojame Neringoje 2019“. Jame galėjo dalyvauti tik seminaro dalyviai pateikdami 3–5 fotografijas, sukurtas renginio dienomis. Dalyvavo 25 fotografai. Prizais už konceptualų Neringos pateikimą fotografijos priemonėmis įvertinta menininkių grupės „CoolTūristės“ serija „Neringos energija“ ir fotografo Aleksandro Ostašenkovo fotopasakojimas „Kelias į atmintį“. Apdovanojimus už Neringos. kaip įkvėpimo vietos pavaizdavimą, pelnė Kristina Valasevičienė (serija „Nidos raštai“) ir Vytis Šulinskas (serija „Formuotojai“). Živilė Butvilaitė ir Saulius Žiūra gavo prizus už fotografijų serijas, parodančias Neringą – turistinės traukos vietovę. Neringos savivaldybės administracijos specialus prizas – „Vėtrungė“ – įteiktas fotografei Irmai Norbutaitei už seriją „Kryptis – Nida“. Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ specialus prizas – fotografijos spausdinimas ant atvirlaiškio, skirto Pasaulinei turizmo dienai – skirtas fotografui Andriui Repšiui už seriją „Vasaros įkalčiai“.
Pagrindinis Lietuvos fotomenininkų sąjungos įsteigtas prizas – 500 eurų fotografijos spaudos paslaugoms – įteiktas fotografei Kristinai Meilutei už fotografijų seriją „Pašiurpusias plunksnas suglostom“.
Tarytum gyvi prizai simpoziumui yra gausėjantys užsienio svečiai, norintys į jį atvykti, kiek leidžia jų ir mūsų sąlygos. Šiemetiniame seminare savo mintimis ir patirtimi dalijosi tarpdisciplininio meno kūrėjas Adrianas Onco (Ispanija), fotografai Sergejus Melnitchenko ir Stanislavas Ostrous (abu iš Ukrainos). Mielai su simpoziumo daklyviais per prisistatymus bendravo lietuviai menininkai, mokęsi arba gyvenantys užsienyje: Audrius Kriaučiūnas (Lietuva/Olandija), Vytautas Kumža (Lietuva/Olandija), Justinas Vilutis, baigęs fotografijos studijas Lozanos universitete. Veiklos ataskaitas ir paskutiniųjų projektų peržiūras pateikė Vilniaus dailės akademijos auklėtiniai Rudolfas Levulis ir Paulius Mazūras. Kiekvieną dieną buvo galima nusifotografuoti Ričardo Šileikos studijoje bei nusiskanuoti save 3D formatu pas Dalią Mikonytę ir Adomą Žudį prie VDA Nidos meno kolonijos.
* * *
Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis baigdamas šį daugiadienį renginį pažymėjo, kad 42-asis Nidos fotografijos simpoziumas išties tapo dar viena reikšminga Lietuvos ir užsienio šviesoraščio kūrėjų ir gerbėjų susitikimų stotimi. Jo įsitikinimu, tokie fotografų susitikimai verti būti rengiami ir ateityje.
Nuotraukoje: Pagal Antano Sutkaus 1965 m. Kuršių nerijoje darytą prancūzų literatūros klasiko J. P. Sartre‘o fotografiją iškilo Klaudijaus Pūdymo sukurta skulptūra ant Parnidžio kopos
P.S.Krivicko nuotr.
