Povilas Sigitas Krivickas. 1. Kas yra fotografas šiandien?

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys

Simpoziumas 3a_1.jpg



Antroji šiemetinio tarptautinio fotografų seminaro, dar vadinamo simpoziumu, oficialaus atidarymo diena Nidoje žymėjo oficialią šio renginio pradžią. Ta proga tinkančias kalbas išrėžė Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis, Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis. Nepamiršta padėkoti supratingiems rėmėjams ir mecenatams, partneriams ir informacijos skleidėjams. Pirmiausia – Lietuvos kultūros tarybai, LR kultūros ministerijai. Taip pat ir sambūrį savo pastogėn priėmusiai Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonijai, kuriai neseniai pradėjo vadovauti naujoji direktorė Egija Inzulė. 

Šiemet Neringos Mero premija įteikta šiauliečiui fotomenininkui Aleksandrui Ostašenkovui. Jis yra tradicinės fotografijos atstovas, kurio darbai pasižymi subtilia vaizdine traktuote, psichologiniu gilumu. Tai pasakytina apie jo sukurtas serijas „Būsenos“, „Kitas krantas“ ir dar daugelį įsimenančių darbų. 

Po oficialios simpoziumo pradžios VDA Nidos meno kolonijoje – pirmoji paskaita. Filosofijos mokslų daktaras Liutauras Degėsys (g. 1953) savo pranešimą pavadino „Menas kaip nesugebėjimas (tik) gyventi“. Paradoksus mėgstančiam prelegentui rūpėjo klausimas – kas yra fotografavimas?


 L. Degėsio manymu, tai eksperimentavimas, nuolatinis artėjimas link savęs, savo vidinės tikrovės link: išorinėmis formomis ir daiktiškais vaizdais. Fotografija nėra (tik) daiktas. Fotografas nėra (tik) žmogus. Kalbėjimas apie meną – nėra menas. Šios mintys savitai pratęsia plataus dėmesio sulaukusios jo 2008 metais išleistos esė rinktinės „Kitaip nei kitaip“ apmąstymus. Juose – autoriaus ironiškas ir atviras, tiesus ir kreivas, teisiantis ir klausiantis žvilgsnis į žmogų ir daiktą, meną ir skaičius, meilę ir fiziologiją, jaunystę ir senatvę, gyvybę ir baigtį. Iškeliami kultūriniai stereotipai ir skirtumai, atsiskleidžiantys paradoksaliose situacijose. 

VDU dėstytojas Liutauras Degėsys – filosofijos mokslų daktaras, yra išleidęs 8 poezijos knygas, 4 filosofinių esė rinktines, 2 romanus. L. Degėsys stažavosi Prahos ir Budapešto universitetuose, tobulinosi ir dėstė Švedijoje bei JAV. Savo esė skelbia spaudoje, per Lietuvos radiją. 

Į Nidos seminarą susirenka įvairių kartų, tautų bei meninių išraiškų, žanrų atstovai. Kiekvienas autorius skirtingai perteikia Neringos grožio paslaptį. Todėl Tarptautiniai seminarai yra labai reikšmingi tiek kiekvieno jų dalyvio asmeniniame gyvenime, tiek bendrame Lietuvos kultūros kontekste. Šiuose renginiuose kasmet lankosi užsienio svečiai: fotografai, galerijų vedėjai ir savininkai, menotyrininkai, edukatoriai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gausėjo sąsajų su Vakarais. Septynioliktajame seminare (1994) savo darbus demonstravo Joe Everattas, vos vienišas svečias iš Anglijos, o kitąmet (1995) jau mūsų jaunieji „fotografijos ambasadoriai“ kauniečiai G. Česonis ir M. Kavaliauskas dalijosi šviežiais įspūdžiais apie grandiozinį tarptautinį Arlio (Prancūzija) festivalį ir seminarą Burhauzene (Vokietija). 

Įdomu, jog kai kurie užsieniečiai ėmėsi lietuviškos tematikos. Pavyzdžiui, vokiečių fotografė K. Reihart sukūrė ir pademonstravo savo reportažą apie lietuvišką kiaulę (XIX seminaras, 1996). Draugiški atvykėliai skaitė paskaitas, rodė savo ir kolegų fotografijas. Tarptautiškai skambėjo ir pagrindinė dvidešimt pirmojo seminaro (1998) tema „Lietuvos fotografija pasaulinės fotografijos kontekste“. Jau nebe pirmą kartą tokioje auditorijoje prabilta apie postmodernizmo sklaidą mūsų fotografijoje. Kaip tą rudenį rašė kritikas Skirmantas Valiulis, „jau kelinti metai gyvename paženklinti postmodernizmo. Ateina ir naujos minties karta su pačiais keisčiausiais postmodernistiniais eksperimentais, kuriuose fotografija maigoma iš visų pusių (kopijavimas, paspalvinimas, naujų sekvencijų kūrimas), apdorojama sena mėgėjiška fotografija. Postmodernistinė fotografija daug dėmesio skiria saviraiškai, daiktų įženklinimui, naujai vaizdo kūrimo ir suvokimo koncepcijai.“ 

Po Nepriklausomybės atkūrimo praūžus pirmajam dešimtmečiui, kai tikėtasi, kad „viską sureguliuos rinka“, teko pripažinti, jog dvasinės meno vertybės neišmatuojamos vien pinigais. Į kūrybinių problemų ir aktualijų pusę krypo mintys savotiškai jubiliejiniame dvidešimt penktajame Nidos seminare (2002). Tai patvirtino pranešimai su diskusijomis tokia, atrodytų, industrine ir utilitaria tema kaip „Miestas: nuo dokumento iki vizijos“. Šiai temai gražiai atliepė šiauliečio menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio pranešimas „Miestas – tai Akropolis“ arba, istoriškai žvelgiant, miestas tarp natūros ir kultūros. Nidos seminarų ašis yra savų ir užsienio lektorių paskaitos. Iš saviškių būtų galima pasigėrėti originaliomis šiauliečio Virginijaus Kinčinaičio, kauniečių Romualdo Požerskio ir Tomo Pabedinsko, vilniečių Agnės Narušytės ir Stanislovo Žvirgždo apžvalgomis bei įžvalgomis. 


Kas yra fotografas šiandien? Tokį klausimą viename ankstesnių seminarų kėlė Williamas Ewingas, londoniškės leidyklos “Thames & Hudson” kuratorinių projektų direktorius. Jo manymu, į tai gali būti daug atsakymų. Visų pirma, fotografo, kaip asmenybės, formavimuisi lemtingos įtakos turi kultūrinė aplinka. Juk tebėra skirtingos Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų kultūrų vizijos. Tačiau yra ir bendrumo, nusakomo bendražmogiškomis vertybėmis, globalėjančio pasaulio vienodėjimu. Tai neabejotinai veikia ir fotografus, jų darbo metodus. Net ir kosmose. 

Menasi, kaip neįprasta buvo sėdėti šalia žmogaus, du kartus kilusio į kosmosą ir sėkmingai iš ten grįžusio. Taip nutiko šių eilučių autoriui 2015 metų rugsėjį per tarptautinį fotomenininkų seminarą Nidos kultūros ir turizmo jnformacijos centro „Agila“ salėje gretimoje kėdėje pamačius Rusijos kosmonautą Jurijų Baturiną (g. 1949). Savo šalies Fotomenininkų sąjungos narys nuo 1999 m., o mirus jos vadovui Andrejui Baskakovui, Jurijus Baturinas išrenkamas pirmininku. Jo individualios parodos yra surengtos Rusijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Armėnijoje, Turkijoje, Tadžikistane, Slovėnijoje, Kinijoje. Jurijus Baturinas papasakojo apie kosmonautų rengimą fotografavimui, aiškino, kaip ir kodėl sukūrė savo kosmines nuotraukas: „Kosminis impresionizmas – bandymas išsaugoti ir perteikti įspūdį. Pisaro tvirtino, kad impresionistai piešė atmosferą. Tam jiems prireikė techninio perversmo – „šoktelėjimo“ į suvokimą: padaryti pirmąjį planą (žmonių, daiktų) fonu atmosferai. Šiuo atveju viskas natūralu, viskas, išskyrus stotį ir kosminį laivą, sukuria atmosferos foną.“ 


Tikriausiai būtume turėję ir savo lietuvišką kosminę fotografiją. Būtume, jeigu ne daugkartinio panaudojimo kosminio aparato „Buran“ būsimojo piloto Algimanto Stankevičiaus žūtis per demonstracinį naikintuvo skrydį Italijoje 1990 metų rugsėjį. 

* * * 
Saulei leidžiantis, užeigoje „Zuikio daržas“ nušurmuliavo smagus simpoziumo pradžios vakarėlis. Jį paįvairino „Shishi“ grupės koncertas. Šiuo metu ją sudaro trys muzikantės – Dominyka Kriščiūnaitė (bosas, vokalas), Elena Neniškytė (būgnai, vokalas) ir Giedrė Nalivaikaitė (el.gitara, vokalas). Pernai grupė išleido debiutinį albumą. Jame – rap, trash, surf, soul stilių muzika, kurios ir pačios muzikantės mėgsta klausytis.

Publikacijos autoriaus  P,S.Krivicko nuotraukoje:
Kauno kolegijos studentas Alanas Augustas Buivydas pristato savo seriją „Ateitis“

Panašūs straipsniai