Knyga ,,Skaitiniai pagirioms” – nuo ko susirgai…Antonas Čechovas vienam sunkiai besivaduojančiam savo pacientui išrašęs stebuklingą receptą nesuprantama lotynų kalba „Similia similibus curantur“ nebuvo joks atradėjas. Tikriausiai jau nuo lėbavimų išsekę romėnai žinojo tą receptą, kurio turinys, atmetus medicininę terminologiją, lietuviškai reiškia irgi nuo senų senovės girdėtą patarimą: nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Tiesa, neseniai pradėjusiems ar saikingai ir retkarčiais vartojantiems alkoholį šitaip taisyti sveikatą nėra nei poreikio, nei tokia mintis nešauna į galvą.
Ir tik po ilgesnio laiko, kai jau įjunki gerti „reguliariai ir iki kondicijos“, rytais sveikata būna tokia šūdina, kad nepadeda jokios stebuklingos tabletės, nei raugintų kopūstų rasalas. Tokiais atvejais šalia visada atsiranda didesnę patirtį turintis vakarykštis sugėrovas (ypač, jeigu jaučia, kad tavo kišenėse dar liko pinigų), kuris ir pasiūlo tą stebuklingą vaistą: „Paimk „tabletę į burną“ (t.y. išlenk taurelę) ir iškart palengvės“. Tu muistaisi, suki nosį, žiaukčioji, bet draugas drąsina: nebijok,- „pramuš“!
Kad ir kaip keista, iš tiesų „pramuša“. Jei ne iš pirmo, tai iš trečio karto (tiesą sakant, du kartus išvemti tokį brangų ir sunkiai nurytą „vaistą“ būna labai gaila). Užtat po to apima palaima, sugrįžta atgaiva – vėl gali gerti, dainuoti, linksmintis, kol nepajunti, kad… jau vėl smigai. Bet nieko baisaus, juk dabar tu žinai kaip ir kuo pasigydyti. Todėl juokingas ir nesuprantamas gali pasirodyti pasiūlymas pagiriotis… skaitiniais.
Jeigu šiuos skaitinius ir pasisektų parašyti visiems be išimties skaitytojams suprantama kalba, vis vien dera priminti, kad naudingi jie gali būti toli gražu ne visiems. Todėl patartina juos imti į rankas ir skaityti tik ypatingais atvejais. Tie „ypatingi“ atvejai tokie intymūs, kad juos pajausti (ne pamatyti ar išgirsti), apmąstyti ir įvertinti gali tik pats žmogus, kurį jie liečia. Vargu ar daug kam yra tekę sutikti keistuolį, kuris net geriausiam savo draugui išdrįstų užduoti klausimą: „Pasakyk kaip draugui – ar tau neatrodo, kad aš per daug geriu?“
Netgi jau patirdamas fizines ir dvasines kančias, gėdą ar priekaištus dėl savo elgesio, sunkius praradimus ir tragedijas, ne kiekvienas priežasčių pradeda ieškoti alkoholyje; iš pradžių tiek daug kaltų atrandama aplinkui, visai šalia ir kol juos visus išvardiji, nepajunti, kaip vėl „nulūžti“. Bet anksčiau ar vėliau neišvengiamai ateina laikas, kai į dugną atsitrenki itin skaudžiai (sakoma, jog alkoholizmo liga susirgęs žmogus tik nuo to momento pradeda girdėti, ką sako kiti, šalia esantys). Kartais pasitaiko nukristi tiesiai ant galvos ir tada švysteli mintis: o gal iš tiesų reikėtų kažką daryti, kažką keisti?
Būtent tokiu momentu ir gali pasitarnauti šie „Skaitiniai“. Beje, čia nėra patarimų nei pamokymų, nepajusite ir „smegenų plovimo“. Šioje knygoje surinkti autentiški išblaivėjusių žmonių pasakojimai apie save: kas man atsitiko begeriant, ką prisidirbau, kur ieškojau pagalbos ir kaip jaučiuosi dabar, gyvendamas blaiviai (tai reiškia kur kas daugiau, negu tik negerdamas). Kadangi tokių žmonių pasaulyje jau yra milijonai, Lietuvoje – tūkstančiai, todėl beskaitant jų prisipažinimus alkoholio išsekintam žmogui gali atsirasti viltis: jeigu jau pasisekė tokiems puolusiems, kaip jie apie save pasakoja, tai gal ir man pasiseks?
Jeigu bent vienas skaitytojas apsispręs ateiti pas išblaivėjusius žmones ir suras čia išsigelbėjimą, galima teigti, jog ši knyga buvo parašyta ne veltui.
Nes toks tikslas ir buvo – nešti žinią dar (ar jau) kenčiančiam nuo alkoholio žmogui ir nerandančiam kelio į blaivybės šalį.
P.S. Knygoje pasakojimai pateikti pirmojo asmens vardu (nes tokie žmonės kalba tik apie save), todėl gali susidaryti įspūdis, jog tai tėra vieno žmogaus istorija. Kad įsitikintumėte jog taip nėra, užtektų užsukti bent į vieną atvirą nebegeriančių alkoholikų susirinkimą.
