2019-ųjų birželio 11-ąją, antradienį, nuo 11 val. LRT radijas transliuos programą ,,Mūsų keturi milijonai“. Vilniečiai radijo žurnalistai Giedrė Čiužaitė ir Adomas Šimkus, nuvykę į Norvegiją, šios valstybės radijo studijoje dvi valandas kalbėsis su tenai esančiais mūsų tautiečiais.
Gal kolegos tenai atsitiktinai susitiks ir kauniete žurnaliste, LŽS nare Jurgita Jurevičiene (viršutinėje nuotraukoje), kuri buvo gerai žinoma Lietuvoje, kai dirbo laikraštyje ,,Ūkininko patarėjas“ ar LRT televizijos Kauno redakcijoje.
Dar ir dabar daugelis prisimena kolegės kurtą autorinę laidą ,,Mokyklos langas“. Pastaraisiais metais Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Jurgita Jurevičienė gyvena ir dirba Norvegijoje. Gaila, bet jos žurnalistinė patirtis svetimos šalies žiniasklaidai yra nereikalinga. Pateikiame Jurgitos Jurevičienės aprašytus savo žurnalistinius viražus toli nuo gimtosios Lietuvos…
Maniau, kad neturiu jokių priklausomybių ir savotiškai tuo didžiavausi. Na, bet dabar jau supratau, kad esu žiauriai priklausoma nuo…savo profesijos. Nuo tos nelaimingos žurnalistikos, kurią Audronė Urbonaitė pavadino savo didžiaja nuodėme. Kaip pradėjau gal kokioje aštuntoje klasėje visur kaišioti savo nosį, taip negaliu sustoti ir dabar. (Nuotraukoje: Norvegiškų laikraščių gausa)
Nors gyvenimas pasisuko 360 laipsnių kampu, ir ketvirti metai nebesu SAMDOMA žurnalistė. Rašinėju tik savo tinklapyje www.mokykloslangas.lt, nes kažkaip su vyru privalome išgyventi vikingų ainių, trolių, Munko, fjordų ir šiaurės pašvaistės šalyje – Norvegijoje, arba Norgėje, kaip sako vietiniai. Tikimybė, kad jau čia lankėtės pas kokius giminaičius ar draugus, yra didelė. Vien oficialiai lietuvių yra apie 42 000, bet iš tiesų manau, kad bent dvigubai daugiau. O štai kad būtumėte susidūrę, mieli kolegos, su vietine žiniasklaida – tikimybė kur kas mažesnė. Kol kas nepažįstu ne vieno tautiečio, dirbančio vietinėse žiniasklaidos priemonėse (nekalbu apie bendradarbiaujančius).
Kodėl? Atspėti lengva – kalba. Šiam pagrindiniam žurnalistikos ginklui pagaląsti reikia daug jėgų. Beveik ketvirtį amžiaus tobulinu gimtąją (kaip ir rusų, anglų kalbas), ir tai vis susikertu per nacionalinį egzaminą. O čia – skandinavai. O aš – ne studenčiokė… Tiesa, su norvegiškais spaudos leidiniais susidūriau anksčiau, romantiškomis vasaros naktimis vežiodama spaudą. Tuomet nuoširdžiai stebėjausi, kiek daug laikraščių bei žurnalų užsisako norvegai pensininkai, ir kaip su skėčiais per lietų stypso šeštą valandą ryte jų laukdami… O pašto dėžutėms aprašyti ir kelių straipsnių neužtektų. Jaunimas, deja, kaip ir visame pasaulyje, popierinės spaudos nei televizijos nebevertina.
Su norvegų žurnalistais susipažinau tik tuomet, kai pramokau norvegų kalbą, t.y. maždaug po dvejų metų nuo emigracijos pradžios. Mano tikslas buvo ne tik susipažinti su kolegomis betarpiškai, bet ir galbūt „įsiprašyti” praktikos ar net gauti darbo. Drąsino tai, kad jau buvau publikavusi keletą straipsnių lietuviškoje žiniasklaidoje bei savo tinklapyje apie Norvegijos švietimą.(Nuotraukoje: Žurnalistė Silje Gomnces)
Pirmiausiai susiradau Žurnalistų sąjungos Vestfoldo skyriaus pirmininkę Marianne Aakerman, kuri jau du dešimtmečius darbuojasi NRK (mūsų LRT atitikmuo) Vestfoldo skyriuje. Ji – radijo žurnalistė, šauniai ir linksmai vedanti rytines laidas „Labas rytas, Vestfolde”, kurias mėgstu klausytis ir aš. Temos įvairiausios: „Tėvų įtaka jaunimui renkantis profesijas“, „Kaip pažymima autizmo diena Norvegijoje“, „Vaikai per mažai juda“, „Ar švenčia musulmonai Norvegijoje Kalėdas“, „Kas pasikeitė po komunų susijungimo“ ir daugelis kitų aktualijų. Laidoje būna reportažų „iš gatvės“, svečių, konkursų, viktorinų ir daug geros muzikos (beje, esu sužavėta norvegų muzikiniu skoniu).
Į kavinę, kurioje šnekučiavomės su Marianne, ji pasikvietė ir dar vieną spaudos žurnalistę Silje Gomnæs, kurios žurnalistikos kraitis kiek mažesnis – apie 10 metų, bet gerokai įvairesnis. Silje, pakeitusi ne vieną darbovietę, neseniai įsidarbino gana stambiame leidinyje „Drammen Tidende” redaktore.
Abi pašnekovės mielai atskleidė norvegiškos žiniasklaidos/medijos ypatumus. Norint dirbti prestižinį ir gana populiarų žurnalisto/komunikacijos patarėjo darbą, pirmiausiai reikia labai gerai baigti mokyklą bei aukštuosius mokslus. (Nuotraukoje: TV transliacija iš bažnyčios)
Žiniasklaidos atstovai mokosi bent 12 -oje valstybinių ir privačių institucijų trejus metus bakalaurui, penkerius magistrui. Beje, jaunimas noriai renkasi šią profesiją, nors konkurencija didelė. Alga viliojanti: metinė prasideda nuo 400.000 – 500.000 kronų (apie 40.000 – 50.000 eurų) ir daugiau. Premijos, gerai apmokami viršvalandžiai bei kelionės į darbą, stiprios profesinės sąjungos, tradicinės šventės, daug įvairių socialinių lengvatų suteikia dar daugiau privalumų žurnalistams.
Kolegoms gal bus įdomu, kad net 47 procentai norvegų pasitiki savo žiniasklaida, ir tai yra kur kas geresni rodikliai nei daugelyje kitų demokratinių šalių. Mano nuomone, Norvegijos žiniasklaida pakankamai aukšto lygio, domimasi įvairiausiomis temomis. Ir nors nemažai specialiųjų korespondentų darbuojasi užsienyje, daugiausiai dėmesio skiriama vietos naujienoms ir problemoms. Man asmeniškai patinka, kad čia akivaizdžiai nėra jaunystės, grožio kulto, o atvirkščiai – žalia šviesa patyrimui, žilam plaukui, senatvei. Pagarba ir dėmesys neįgaliesiems. Kultūrai. Gamtai. Sportui. Tyrimams. Dokumentikai. O kokie šviesmečiai juos skiria nuo tarkime, rusiškos propagandinės žiniasklaidos, suvokiau, kai kelios pažįstamos rusaitės įnirtingai gyrė sovietinę televiziją esą „pažiūrėkite kokios išpuoštos rusiškų laidų vedėjos, o kokios, fui negražios norvegės, net kartais be grimo…“
Bet ar iš tiesų vienos turtingiausių pasaulio šalių žurnalistai neperkami ir laisvas žodis pagarboje? Norvegai didžiuojasi, kad nuo 1980 metų žiniasklaida oficialiai atsiribojo nuo politikos bei komercinių interesų.
(Nuotraukoje: Ruošiamas naujas laikraščio numeris)
Profesinės sąjungos prižiūri procesus, stebi tendencijas, reikalauja laikytis profesinės etikos. Pernai neapseita be jų palaikymo, kai dėl geresnių darbo sąlygų streikavo 1700 nacionalinės televizijos žurnalistų. Buvo nemenkas sąmyšis, nes pasirinktas laikas sutapo su nacionaline Norvegijos nepriklausomybės diena bei Didžiosios Britanijos princo Hario vestuvėmis.
Kitas mano vizitas – Sandefjordo laikraščio redakcija „Sandefjords blad“. Moderniai, skandinavišku stiliumi – nieko nereikalingo! – įrengtose patalpose prie kompiuterių nepakeldami galvos darbuojasi nedidelis kolektyvas. Ant sienos – didžiulis ekranas, kuriame besikeičiančios diagramos rodo leidinio prenumeratą, straipsnių skaitomumą ir kitus rodiklius. „Oho, – pagalvojau, – čia nepatinginiausi“.
Laikraščio redaktorius Steinar Ulrichsen neslėpė, kad nors dienraštis yra gana populiarus, bet išsilaikyti nėra lengva. Darbas įtemptas ir atsakingas. Žurnalistas privalo ne tik puikiai rašyti, fotografuoti, filmuoti, bet ir redaguoti bei maketuoti savo tekstus. „Galbūt todėl pas mus užsieniečiai ir nedirba,“ – svarsto redaktorius, savo gyvenimo neįsivaizduojantis be šio darbo. Susitikimo pabaigoje siūlo apsilankyti NRK televizijoje Vestfoldo skyriuje – gal ten kas nors manimi susidomės?(Nuotraukoje: Steinar Ulrichsen – „Sandefjords Blad“ redaktorius)
Taip ir padarau. Tik įžengus pro duris pakvimpa namais: taip viskas panašu į lietuviškos televizijos redakciją! Atlapos durys, nuotraukos ant sienų, kavos kvapas. Kažkas susikaupęs dirba prie kompiuterių, kažkas montuoja laidas, o štai grįžta filmavimo komanda su šviežiu reportažu. Mąstau – turbūt visus pasaulio žurnalistus vienija panašus laisvės, kūrybos ir atsakomybės dvelksmas.
(Nuotraukoje: TV žurnalistė Marianne Aakerman)Rimtas „dėdė“ ilgokai varto mano CV, prašymą darbui/ praktikai ir taip pat rimtai paklausia: „Tai ko jums iš mūsų reikia?“.
Mano aiškinimai apie ilgą žurnalistinį darbą Lietuvoje jo neįtikina. „Jūs gerai kalbate norvegiškai, bet reikia LABAI GERAI“ – čia jau nuosprendis.
Jo tonas sušvelnėja, kai prisipažįstu, kad man labai trūksta bendravimo su žurnalistais, ir kad noriu pažinti norvegišką žiniasklaidą „iš vidaus“. Giriu jų darbą, ypač tiesioginius reportažus iš populiariojo „Vasaros traukinio“ (vasarą televizijos traukinys su kilnojama studija bei įvairiomis pramogomis keliauja ir rengia reportažus iš vietos žmonių gyvenimo).
Išlydėdama pro duris šefo pavaduotoja maloniai pataria: ,,Jeigu žurnalistika yra jūsų svajonių profesija, tai niekuomet ir neatsisakykite jos. Siekite ir pasieksite.“ Ir įbruka į rankas informaciją apie galimybę studijuoti Oslo universitete. O dangau, ir vėl mokslai! (Nuotraukoje: Norvegijos žurnalistų streikas)
Bet vis tik užpildytą anketą išsiunčiu. O vėliau dar bent 30 darbo prašymų. Užsiregistruoju dešimtyje darbo agentūrų. Lankau visas nemokamas konsultacijas. Pagaliau išsvajotas kvietimas į darbo pokalbį. Vaikų darželyje. Ok. Visi pradėjome nuo darželio. Apie mano ilgiausią „žurnalistinį tyrimą” galite paskaityti čia:
http://www.mokykloslangas.lt/kaip-dirbau-norvegiskame-darzelyje/#more-1777
Publikacijos autorės, LŽS narės Jurgitos Jurevičienės nuotraukos, atsiųstos iš Norvegijos
