Apie sardonišką publicistiką. 2. KAI TALENTAS SKĘSTA PATYČIŲ LIŪNE…

Antanas MARČIULIONIS, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys
Rinkimai - 16 didele_2.jpg



Toliau pasižvalgykime  po vilniečio šiurpintojo (mano įvardinto VEŠ) sardoniškos publicistikos lankas. Bevanojant pradeda aiškėti, kodėl, pavyzdžiui, kandidatuoti į Prezidentus panoręs premjeras S. Skvernelis tapo Mesijumi – policininku, atėjusiu iš Rusnės estakados beatliejaus, kad jis yra isterikas. VEŠ vanoja vargšą premjerą ir vis klausia:

„Kodėl Šimonytei jau numezgei Grybauskaitės klano etiketę?“, „Kodėl bandei parodyti kitiems dviem valtyje, kur blezdingos žiemoja, kodėl drebtelėjai, kad Nausėda ir Šimonytė yra jokie tokie kandidatai, o tik Prezidentės Grybauskaitės iš anksto paskirti įpėdiniai“… 

Taigi, kaip ir aišku – nebūtų premjeras siekęs įsibrauti dviejų kandidatų į prezidentus kaimynystėn, vis vienu vanojimu šiurpintojo pirtyje būtų mažiau. Ko gero, net nesapnavo, kad toks žiniasklaidos didžiavyrio pastangos jam skersai kelio stos.

Bet drįsčiau manyti, kad to pėrimo premjeras visiškai nesibaido. Ima ir vėl sušneka, anot VEŠ, ką nors nei šį, nei tą. O pastarasis tada – už bizūno: 

„Skvernelis savo liežuviu suduos galingą smūgį kapitalizmui“,„Valstybę valdo žmogus per ištisą klaidų grandinę išsviestas per aukštai savo sugebėjimams ir būdui…“, „Isterija, pakelta į Ministro pirmininko lygį = valstybės bekelė…“, „Kas norės investuoti šalyje, kurią valdo demagogas, sąmoningai bloginantis verslo aplinką…“, „Galima tik apgailėti save ir Lietuvą, kad Ministro Pirmininko poste atsidūrė dar vienas skystas ir politiškai neįgalus žmogus“…

Taip ir norisi pasakyti: „Pone daugelio išgarbintas apžvalgininke, kam jau kam, o tamstai apie isteriškumą nederėtų net žioptelėti. Sardoniškumu su arogancijos priemaišomis persmelktos daugelis jūsų publikacijų. O ką tai reiškia išvertus į tamstos mąstymą? Publicistika, pakelta į jūsų lygį = žurnalistikos bekelė. Net ir tada, kai savos pirties rimbą būnate trumpam užkišęs užantyje, jūsų straipsnius vienijanti žodinė ekvilibristika dvelkia menkai paslėptu įžūlumu. Apmaudoka, kad visame tame ir talentas, ir išprusimas praranda pusę savo vertės.

Nežinau, ką šiandieną Saulius Skvernelis galvoja apie savo „baudėjo“ talentą ir sardonizmą, bet, manau, mintys nors retsykiais premjerą dar nuveda į 2015-ųjų metų pabaigą, kai jį, besitraukiantį iš Vidaus reikalų ministro posto, atkakliai gynė ne kas kitas, o šis, šalyje gerai žinomas, žurnalistas. Dabar jis tą patį pareigūną,  tik jau kandidatą į prezidentus. purvais drabsto.

„Kas tokio atsitiko, kad dvi svarbiausios mūsų moterys Seimo pirmininkė L. Graužinienė ir Prezidentė D. Grybauskaitė šoko ant Vidaus reikalų ministro? – savo publikacijoje retoriškai klausė jis. – Galima būtų pradėti iš tolo – kad S.Skvernelis kovėsi už tai, jog policija būtų stiprinama ne tik žodžiais, bet ir pinigais… Situacija išties apgailėtina: traukiasi ne iš mažo miestelio prezidentės prieš S.Skvernelio valią atsitemptas policijos generalinis komisaras, ne rajono komisaras, o vienintelis šios Vyriausybės ministras su p…ais, kaip pasakytų amerikonai… Ministro galva lekia tik dėl vieno policijos atlėpausio. Net dalis kritiškai mąstančių D. Grybauskaitės choristų, regis, šįkart suvokė kad Lietuva prarado geriausią šio kabineto ministrą. Prarado tuo metu, kai tokio ypač reikia. Reikia žmogaus, galinčio priimti sprendimus…

S.Skvernelis atsistatydino, bet policijai, pasienio apsaugai, policijos ir atsakingos politikos simpatikams jis vis tiek liks Ministru… Ko reikia? Nepriimti Ministro atsistatydinimo. Atsiprašyti jo ir pripažinti, kad Lietuvos tauta nusipelnė bent jau politikos be asmeniškumų…“

Taip šiandieninis šiurpintojas rašė prieš keturis metus. Net džiaugsmas ima, perskaičius, kad jo manymu, ši asmenybė gali būti ir šilta ir dalykiška, konkreti. Argi nemalonu iš tokio skrupulingo žmogaus išgirsti tiek padrąsinančių žodžių? Nebent tądien, kai viešosios erdės šiurpintojas ėmėsi buvusio Vidaus reikalų ministro advokato vaidmens, „reikiama“ koja buvo iš lovos išlipęs, pagalvojau sugretinęs daugybę „linčiuojančių“ jo „opusų“. 

Tokia, matyt, bent kiek slystelėjusio dažno šalies valdžios pareigūno dalia – ne savo noru būti išpertam firminėje VEŠ pirtelėje. Iškęsti jos karštį būtų įmanoma, gal ne vienas net vanojimo naudą pajustų, jeigu ne skaudžia vanta paverstos užgaulių žodžių, o kartais ir įžūlių patyčių virtinės. Kiekviena jų šaukte šaukia: štai toks aš visų jūsų šiurpintojas! 

Kuo daugiau tokių straipsnių skaitai, tuo dažniau susimąstai. Juk tik alegorika ir epitetai , šiaip ne itin padorių žodelių ekvilibristika, ir palaiko šio žurnalisto kūrybinį potencialą? 

(Bus daugiau)

LŽS ir LDS nario Vladimiro Beresniovo piešinys

Panašūs straipsniai