Nuo to įvykio praėjo pora dešimtmečių. Tačiau jis kartais dar ryškiai iškyla atmintyje. Vieną jau tolimą penktadienį solidus laikraštis “Verslo žinios” parašė: “Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai pripažinus, jog susisiekimo ministras Algis Žvaliauskas netiesiogiai pasinaudojo tarnybine padėtimi, ir dėl to, šiam atsistatydinus, Vyriausybės kuluaruose jau aptariamos kelios kandidatūros į likusį laisvą postą. Šaltinių teigimu, krikščionys demokratai žada siūlyti susisiekimo viceministrą Arimantą Račkauską ar kitą savo partijos narį Sigitą Krivicką.” Prieš keletą dienų panašią žinią buvo pateikęs ir ne visada patikimomis sensacijomis garsėjantis laikraštis “Respublika”. Bet “Verslo žinios” tai jau kas kita – aukštesnis profesinis kalibras.Po tokių pranešimų mano gyvenimas tapo žymiai neramesnis. Kai kurie pažįstami susitikę arba telefonu klausė, kokius uždavinius nubrėžčiau Susisiekimo ministerijai, jeigu turėčiau jai vadovauti. Pirmiausia mano nuomonės teirautasi dėl to odiozinio orlaivio “JetStar”, kurio kone kiekvienas pakilimas į orą sukeldavo aršius skandalus. Tai juo vos per Baltiją skristelėjęs ir nė vieno žvėries Švedijoje nesumedžiojęs ponas Žvaliauskas netenka ministro kėdės. Tai pakimba nesantaikos debesis tarp Seimo vadovų dėl gedulingo skrydžio į Sankt Peterburgą, į kažkurio žymaus Rusijos politinio veikėjo laidotuves.
Tapo aišku, kad reikia kuo greičiau atsikratyti to kiršinančio metalinio sparnuočio. Maniau, būtų atsiradusi gera proga jį parduoti kokiam superturtingam Arabų Emyratų šeichui arba – kaip talpią peleninę – tuščiagarbiui (ir todėl trenktam) Rusijos oligarchui. Pastarasis, anot anekdoto, keitė mersedesus vien dėl to, kad nebetilpo nuorūkos tam skirtose vietose.
Nebelikus “JetStaro” (kas netrukus ir įvyko), nuosekliai išsirištų vietinio oro uosto Kuršių nerijoje klausimas. Tiesiog atkristų būtinybė tenai tupdyti tiek nemalonumų aukštajai valdžiai sukėlusį skraidytuvą. Šitai pagaliau suprato ir pati Neringos miesto savivaldybės taryba nutarusi nebeilginti oro uostelio prie Nidos skrydžių juostos. Vadinasi, atsižvelgta į visuomenėje kilusias abejones ir į Prezidento Valdo Adamkaus neigiamą nuomonę. Galėčiau nekukliai pasakyti – kad ir į mano. Bet kas gi tuo patikės?
Pats dėl to likau kaltas, kad jos nepagarsinau anksčiau, kol dar nebuvau minimas tarp kandidatų į ministrus. Bet užtat iš vieno bendradarbio, kurį būčiau drąsiai pasikvietęs viceministro pareigoms, gavau kitą svarbią idėją. Kolega pasiūlė, kaip nekenksmingai priartinti prie Neringos aviaciją su užsienio valstybių didžiūnais arba turtingais turistais. Jiems būtų galima pateikti viliojantį pasiūlymą atskristi su hidroplanais, kurie moka saugiai nutūpti tiesiai ant vandens. Pliūkšt – kaip antys, ir nereikia jokio antžeminio oro uosto…
O po to išsakiau savo pačią didžiausią svajonę susisiekimo srityje. Prieš tai dar pastebėjau, jog esu linkęs palankiai vertinti ir kai kurias eksministro Algio Žvaliausko originalias idėjas. Net nepriklausomai nuo to, ar jis taps mano pirmtaku aukštoje valdžios kėdėje, ar ne. Todėl aš tvirtai pasisakiau už tilto iš Klaipėdos į Kuršių neriją statybą! Tačiau su esmine pataisa: siūlyčiau statyti tąjį tiltą ne skersai, o išilgai Kuršmarių! Jeigu anuomet taip būtų padaryta, tai šiandien matytume, kad nė kiek nebūtų pažeista jautri nerijos gamta. Žinoma, tilto nereikėtų atremti į kitą krantą, o geriau palikti kokio puskilometrio tarpą nuo jo galo iki Nidos. Į ją atvykėlius nuplukdytų kuris nors iš Klaipėdos atvarytas keltas. Mažesni keltukai arba valtys galėtų kilnoti į Juodkrantę, Pervalką, Preilą ir net į Šilutę, Kintus.
Turėjau ir daugiau neprastų sumanymų, bet jų neskelbiau iki tol, kol Konstitucinis teismas nenusprendė, ar gali toliau dirbti anuometinė vyriausybė, nepertvirtinta Seimo. Mat, atsistatydinus ponui Žvaliauskui, pasikeitė daugiau kaip pusė pirmapradžių tos kadencijos Seimo prisaikdintų ministrų. Tapo problemiškas ir pačios Vyriausybės tolimesnis likimas. Jis turėjo paaiškėti ne greičiau, kaip po poros savaičių, nes, pasak Konstitucinio teismo anuometinio pirmininko Juozo Žilio, tuo laiku ši institucija buvo labai užsiėmusi kitais neatidėliotinais darbais. Todėl į ministrus man kol kas nebuvo reikalo skubėti.
Beje, kai kurie bičiuliai sakė girdėję, kad Lietuvoje gyvena dar vienas žmogus tokiais pat, vardu ir pavarde, kaip mano. Tai Radviliškyje įsikūrusios bendrovės „Fasma“ vadovas. Įmonė savo interneto sveitainėje didžiavosi (tą daro ir šiandien), „kad ragautume tai, kas užauginta, pagaminta ir sufasuota gimtinėje, o įrengę modernias kruopų, dribsnių bei trapučių gamybos ir fasavimo linijas, tapome viena produktyviausių maisto pramonės įmonių Baltijos regione.“
Pamaniau, būtų įdomu susipažinti su savo bendravardžiu ir bendrapavardžiu (tai padariau gerokai vėliau). Tada, paskyrimo vadovauti ministerijai atveju, būtume galėję ministeriauti pamainomis – kas antrą savaitę ar mėnesį. Tarsi vienas kito antrininkai. Tomis dienomis per Maskvos televizijos ORT kanalą teko girdėti keistą naujieną. Pasirodo, Sankt Peterburge į turėjusių įvykti rinkimų balsuotojų sąrašus buvo sąmoningai įrašomi antrininkai (net ir neegzistuojantys) tais pačiais vardais ir pavardėmis. Maisto produktais ir pinigais paperkant „originalus“, viliota juos balsuoti po keletą kartų už nurodytus kandidatus.
Tiesa, Lietuvoje tiek anuomet nebuvo, tiek dabar ministrai nėra renkami visuotiniu balsavimu. Jie už uždarų durų parenkami valdžios aukštybėse. Dėl to vis aiškiau supratau, kad neturėsiu realių šansų vadovauti Susisiekimo tvirtovei, juolab nepriklausydamas jokiam dariniui, vadinamam partija. Toji ministeriška likimo rykštė nenusileido ir ant mano „antrininko“. Todėl jis liko toliau gaminti maistingas kruopas, dribsnius bei trapučius, o aš tebevarinėju raidžių spiečius kompiuterio ekrane ir esu laimingesnis už bet kurį ministrą.
Nuotraukoje:
Du Sigitai Krivickai, netapę Susisiekimo ministrais.
(Iš Povilo Sigito Krivicko archyvo)
