Sėdžiu vieną vakarą prie televizoriaus ir, kaip įprastai, žiūriu žinias. Jas transliuoja viena komercinė televizija. Baigusis šioms žinioms, nejučiomis persijungiu kitas, irgi transliuojamas komercinės televizijos. Po to – dar vienas TV kanalas, ir dar vienas… Aišku, žinios, nes lietuviškuose kanaluose daugiau nelabai yra kur akis ganyti… Ir, žiūrėk, ateina metas miegoti…
Bet atgulusi ilsėtis niekaip iš galvos neišvarau vienos minties – kokie mūsų televizininkai vis dėlto nekūrybingi! Gal jau dešimt metų vaizdas žinių reportažuose, galima sakyti, toks pats: valdininkas, kuris bus kalbinamas, žmogus, apie kurio darbus, iniciatyvas ar gerus ketinimus ruošiamas reportažas, pradedamas filmuoti įeinantis į savo kabinetą, sėdantis prie rašomojo stalo ir imantis šūsnis dokumentų bei šratinuką – kažką paskaitinėja, po to pasirašinėja… O tada jau pradeda kalbėti į kamerą.
Tokia iki skausmo įgrisusi reportažo pradžia – pasikartosiu – rodoma metai iš metų! Tiek komercinėse, tiek nekomercinėse TV žinių laidose!
Kyla klausimas: ar žinių tarnybos žurnalistams vadovauja, atsiprašau, nupušę redaktoriai, kurie reikalauja būtent tokios pateikiamos naujienos (nesvarbu, ji būtų užsakomoji, ar nereklaminė) struktūros, ar televizijų savininkų tokie atgyvenę reikalavimai, ar patys žurnalistai jau bebaigią apsamanoti, kerpėmis beapsitraukiantys? Vieną formatą įsikando – ir iki gyvos galvos?
Bet kiek galima „tą patį per tą patį“ kišti į žiūrovo akis ir galvą? Nejau nerandate geresnių „kampų“, patrauklesnių vaizdų, taiklesnių metaforų? Žinokite, ne tik man tokie banalūs vaizdeliai įkyrėję – ir mano pažįstamiems, kurių turiu labai daug, ir kurie jau seniai kompanijoje atvirai šaiposi iš televizininkų „bukumo“. Mane tai irgi žeidžia, nes lyg ir panašiam luomui atstovauju… Vadinasi, problema yra, ir reiktų ją neatidėliojant spręsti!
Neprašykite jokios „kolegiškos“ pagalbos
Dar viena bėda, kuri ypač išryškėjo prieš artėjančius rinkimus – kelių kolegų prašymas interneto svetainėje, kurią redaguoju, patalpinti apie juos „palankią informaciją“, nes jie mat apsisprendė eiti į rinkimus (neįvardysiu kokius) ir labai nori juos laimėti! Taip sakant, gal galiu „kolegiškai padėti“. Nes esu labai geros širdies, puiki žurnalistė, pilietiška asmenybė ir dar visokia gerietė – tiek pagyrų galima susilaukti nebent gulint karste…
Jų argumentas irgi senas kaip pasaulis: kuo plačiau apie kandidatus bus paskelbta – tuo didesni šansai patekti prie plataus ir gausaus lovio, oi, atsiprašau, negražu taip rašyti – daugiau galimybių atstovauti rinkėjams, kuriems jau pabodęs valdžios melas ir atėjo laikas tikėtis pradėti gyventi geriau!
Pasakiau tiems savo kolegoms tiesiai šviesiai, kad šiuo klausimu mano geranoriškumo nesitikėtų, ir dar kartą tą patį noriu pakartoti viešai: į mane su tokiais prašymais nesikreipkite. Pabūsiu „tokia ir anokia“, bet man tokie dalykai nėra priimtini. Jei jau taip norite žūtbūt patekti į valdžią (kaip mintijo kūrėjas Juozas Erlickas – populiariausi šiandien Lietuvoje yra bažnyčia ir kariuomenė, bet į bažnyčią žmonės nevaikšto, o kariuomenės stengiasi išvengti; tuo tarpu Seimu niekas nepasitiki, o nori į jį visi!) – sukitės, kaip norite, susitikinėkite su rinkėjais ir žadėkite aukso kalnus, prieš rinkimus šluostykite ašaras seniukams globos namuose ar iš savo piniginės skirkite dalį sunkiai gyvenantiems pensininkams, bėdokite kartu su jais, kokie jie nelaimingi, ir kaip jiems staiga pasidarys gerai, jei balsuos už jus, ir t. t., ir t. t., bet manęs į šitą jovalą nevelkite.
Ir ne vien dėl to, kad panašius nešvarius dalykus draudžia Visuomenės informavimo etikos kodeksas – ir todėl, kad dar turiu bent šiek tiek Sąžinės… Nors, prisipažinsiu, žurnalistui visą gyvenimą išlikti su švaria Sąžine iš tiesų yra be galo sudėtinga… Taip ar ne?
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Virginija Grigaliūnienė
Dailininko, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos nario Vladimiro Beresniovo piešinys rinkimine tema
