Atėjo 2019-ieji. Visos šalies radijo ir televizijos stotys metus sutiko prasmingais sveikinimais, linkėjimais ir nuotaikinga šventine programa.Gruodžio 29-ąją, šeštadienį, pasirodžiusi šventinė ,,Kauno diena“, skaitytojus pasieks tik ketvirtadienį. Bene pirmąkart dienraščio žurnalistai turės tiek daug poilsio dienų…
Bus kada kolegoms paskaityti, ką rašo Lietuvos žiniasklaida, o pirmiausia, Kaune leidžiamas kultūros ir meno žurnalas ,,Nemunas“, kurio 2018-ųjų paskutinis – dvyliktasis žurnalo numeris išleistas didžiųjų švenčių išvakarėse.
Kaip visada pirmasis leidinio puslapis yra skirtas ,,Nemuno“ redakcijos redaktorės, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narės Erikos Drungytės mintims apie laiką, gyvenimą, žurnalą…
Erika DRUNGYTĖ. APOKALIPSĖ IR KARVĖ
Apokaliptiniai metai. Taip sako. Kartoja kasmet. Esą visi ženklai rodo, kad visa baigiasi. Kur ledynai, ten šyla, kur vandeninga, ten džiūva, kur nafta, ten brolis brolį, kur pramogos ir malonumai turtingoj paplūdimio oazėj – net su šaknimis tuos grožius taifūnas. Panašiai ir mene. Esą verkia verlibras instagraminio posmo valgomas, paveikslas – konceptualiu tašku išdurtas, o penkių veiksmų opera – dirbtinio intelekto per naktį išperėta. Tiesa, fatalistai prideda, kad taip ir reikia tam žmogui, tegu dabar savo išvirtą košę srebia. Bet argi buvo laikai, kad nesrėbtų?
Dar XIX a., pasirodžius pirmiesiems naujos eros pranašams dagerotipams, Paulis Delaroche’as paskelbė tapybos mirtį. Vis atnaujindami šios minties formas, tapybos iki šių dienų nesidrovėjo laidoti dailėtyros „žyniai“. Tačiau tarsi pagal hinduizmo reinkarnavimosi principus ji atgimė ir netgi grįžta į gūdžią realistinio vaizdavimo pradžią, palikusi šalikelėj ekspresionizmą, abstrakcionizmą bei kitus pasitaškymus.
Žodinėje kūryboje taip pat rimsta aistros. Nors vis dar mėgstama pasleminti poezijos klausytojų apsupty, kuo gražiausiais žiedais skleidžiasi tūkstantmetė haiku tradicija ar švelnioji griežtojo rimo silabotonika, netgi sonetai bei jų vainikai noriai pinami naujam gyvenimui. Nepaisydami visų šiuolaikinių technologijų privalumų bei naujųjų medžiagų „neatsivalgymo“ interjere ar viešosiose erdvėse, drąsiai išnyra retro pavidalai, deklaruodami būtosios estetikos renesansą. Tokių ir panašių judesių apstu.
Tai tik dar vienas kaitos metas. Ir jei jau jį nujaučiame, gal tereikia atidžiau perskaityti „Rolando giesmę“, „Dieviškąją komediją“, „Faustą“ ir… „Don Kichotą iš La Manšos“. Posakis, kad „nauja – tik gerai pamiršta sena“, taip pat praverstų. O labiausiai – visos puikiosios pasakos. Jose dažnai būta ir liūdnų pabaigų, kurias laimingomis pradėjo versti romantikai. Tačiau svarbiausias įvairių tautų išminties bruožas – paradoksas. Negalima tampa galima, logika paneigiama alogikos. Kitaip tariant – vadinamasis sveikas protas ypatingose situacijose pralaimi netikėtumui arba stebuklui. Žmogus niekada nėra liovęsis tikėti stebuklu, jis intuityviai žino, kad viskas įmanoma, tik ne visiems ir ne visada pavyksta.
Tas „Kalėdos yra stebuklų metas“ – žinoma, klišė. Niekas net nesigilina, kodėl taip sakoma, kur pakastas šuo. Neabejoju, kad Donelaitis, perpratęs šiuolaikinį gyvenimo būdą, perrašytų ir savąją poemą, o pagrindine veikėja tikrai taptų ne saulelė. Bet nors kol kas atrodo, jog pigūs Turkijoje gimusio, į Laplandiją nukelto ir kokakolinio brendo aprengto žmogaus triukai tebėra esminė švenčių dalis, argi nematyti ženklų, kad saldaus, barbiško grožio industrija rėkia tylyn?
Kad humanizmo epochoje suformuluoti kertiniai klausimai tampa vis svarbesni ir fantastiniuose romanuose apie akių kontakto, lytėjimo ir jausmų nepažįstančias ateities generacijas pramuša žmogiškumo faktorius? Kiekviena era užaugina savo raganas ir savo sigutes, iškasa savo žarijų duobes ir atranda gyvybę atryjančias karves. Visą laiką vyksta lokalios reikšmės armagedonai ir ragnarokai. Ir apokalipsė bus. Neabejotinai. O paskui – vėl pavasaris. Laimingų Naujųjų metų!
,,Nemuno” žurnalo iliustracijos
