LŽS XVII suvažiavimo delegato, V.Kudirkos, V.Gedgaudo ir Vaižganto premijų laureato žurnalisto, rašytojo Juozo Kundroto kūrybos aruode jau per keturiasdešimt įvairaus žanro ir apimties kūrinių.
Jų didžiąją dalį sudaro apysakos, romanai apie lietuvybės puoselėtojus, tautos didvyrius knygnešius („Knygnešių šventa gadynė“ (1990), „Sakmė apie knygnešį“ (2004), „Viena knygnešio diena“ ir „Kryžius nuo knygnešio kapo“ (2017).
Mes jau įpratome laukti iš produktyvaus plunksnos darbininko tik stambios apimties kūrinių apie šį rūstų ir lemtingą lietuvybei sunkmetį. Bet štai šiemet, rudens viduryje, per vykusią kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES sueigą netikėtai mus vėl Juozas pradžiugino nauja knyga. Pasirodė jo apsakymų apie knygnešių laikus rinktinė „Kaip žaibo kirtis“!
Po apysakų, romanų – išleista dokumentinių apsakymų knyga, kuri mums buvo kiek netikėta. Kodėl apsakymų ir kodėl tik dabar, kai šia tema jo jau parašytas ne vienas didesnės apimties kūrinys?
Prisimenu mūsų pokalbį apie knygnešį Petrą Gudelį tik atvertus ką tik iš „Morkūnas ir Ko“ spaustuvės atvežtą kolegos apysaką „Viena knygnešio diena“. Kodėl autoriaus žemietis knygnešys šios „savo valandos“ turėjo laukti net kelis dešimtmečius? Nejaugi žurnalistas, rašytojas jį buvo užmiršęs?
– Ne, – tuomet pasakė Juozas Kundrotas. – Jeigu būčiau rašęs anksčiau, iš sukauptų faktų, geriausiu atveju būtų išėjęs tik kuklus apsakymėlis… Todėl dar reikėjo laukti. Ieškoti ir atrasti.
„Savo valandos“ ilgai laukė ir apsakymų apie knygnešius knyga „Kaip žaibo kirtis“ nors ne vienas kūrinėlis buvo jau seniai parašytas, bet vis tūnojo rašytojo stalčiuje leisdamas savo kūrėjui skersai ir išilgai toliau braidyti knygnešių likimų begalines pievas. Ir dar geriau perprasti jų herojų ryžto, pasišventimo kilniam tikslui motyvus. Pagaliau šiemet, nupūtęs dulkes nuo senų rankraščių, ryžosi juos vėl pasikloti ant darbo stalo! Ir dabar jau daug principingiau vertinti kai kuriuos teiginius, apibendrinimus, išvadas.
Galbūt todėl šiandien, skaitydamas rinkinyje patalpintus apsakymus, ne tik eini jų herojų takais, bet nepajunti, kai pradedi su jais mintyse bendrauti. Kartu džiaugiesi sėkmingomis akimirkomis ir skaudžiai pergyveni dėl nesėkmių.
Argi ne toks yra visų meno kūrėjų pagrindinis tikslas?
Kitos mintys, perskaičius Juozo Kundroto apsakymų knygą ,,Kaip žaibo kirtis“, mūsų svetainės ,,Komentaruose“
Nuotraukose:
Juozo Kundroto padėkos žodis, priėmus dr. Vinco Kudirkos vardo žurnalistų premiją Kudirkos Naumiestyje 2018-ųjų gegužės 7-ąją; Naujoji LŽS XVII suvažiavimo delegato knyga ,,Kaip žaibo kirtis”
LŽS nario Ričardo Šaknio nuotr.
