Liūdesy, mane mylintis broli!
Nei kviečiau, nei šaukiau aš tave,
Nei kviečiau, nei šaukiau aš tave,
bet per balzganą darganos tolį
atbridai tu sulyta gatve.
Ir žinau, liūdesy, neišeisi,
nors visai man ne brolis esi.
Tad tiek to! Jei sutiksi, jei leisi,
Tad tiek to! Jei sutiksi, jei leisi,
padainuokim kartu, liūdesy!
„Niekas nepaklausė, ar ateit norėjau…“. Bet atėjau. 1941 metų gegužės 1 dieną. Tėtis – buvęs Skriaudžių vargonininkas, chorvedys, scenos vaizdelių ir veikalų statytojas ir autorius, apylinkės pavasarininkų vadovas. Mama – tėčio vadovauto choro dalyvė, daugelio jo statytų scenos dalykų vaidintoja. Stasys Yla ir Magdelena Žukauskaitė. O pirmuosius mano žingsnius rūpestingai lydėjo nuos¬tabiausiai geros rankos — močiutės Konstancijos Žukauskienės.
Senelius žinau tik iš nuotraukų: abu juos nusinešė nežinion Pirmojo pasaulinio karo audros. Daugelį šeimų išskyrė, išblaškė Antrasis pasaulinis, raudona-ruda-raudona okupacijos. Kuriam laikui išsiskyrė ir mudviejų – tėčio ir sūnaus – keliai.
Augau ir mokiausi gimtuosiuose Skriaudžiuose. Mokykloje pūčiau skudučius, teko „artistauti“. Septintoje klasėje, mylimiausios mokytojos Danutės Petrulytės paskatintas, parašiau pirmąjį ketureilį.
Kauno politechnikume ragavau techniškųjų mokslų, dešimt metų projektavau lauko kelius ir nedidelius tiltus sausinamose Lietuvos pievose ir arimuose. 1973 metų vasarą gavau Vilniaus universiteto baigimo diplomą. Toliau – spauda, Lietuvos radijas, televizija. Už „pavėdėjimą“ į daugiau kaip šimtą „Jaunimo bangų“, trukusių valandą, ir daugelį dešimčių kitokių radijo laidų esu nuoširdžiai dėkingas šio leidinėlio redaktoriui Juozui Kundrotui. O duris į televizijos Kauno studiją atvėrė a. a. Zenonas Lapinskas, tuometinis LTV Kauno redakcijos vyriausiasis redaktorius, kuris „palaimino“ mano vestas TV laidas: „Gamta ir mes“, „Sode. Darže. Gėlyne“.
Vėliau buvo „Krašto apžvalga“, „Telealbumas“, „Lietuviai svetur“. Televizijai atiduota dvylika metų. Tarp jų – ir pati reikšmingiausia gyvenimo diena – 1991-ųjų sausio 13-oji, kai vidurnaktį pakako ryžto ateiti j Kauno televizijos studiją ir pajusti, jog esi reikalingas Lietuvos žmonėms.
Visa kita – eiliuotuose tekstuose, kuriuos rašiau ir teberašau, kai širdyje nuaidi smagesnė ar liūdna gaida, rašau sau ir patiems brangiausiems, patiems mylimiausiems. O kad šie tekstai nepasiliko „gyventi“ stalčiuje, esu dėkingas tėčio minėtos jo pusseserės Verutės sūnaus Rimanto Zabuko dosniai rankai.
Kaunas, 1995 metai
MAMAI. I
Per kaimą bėga kelias.
Per kaimą bėga kelias.
Beržai jį tolin lydi.
Vaikai j miestą kelias –
beržai vaikus palydi.
Mėnulis tylą pilsto.
Sūnelis amsi tingiai.
Ir bėga vis tarp pirštų
Ir bėga vis tarp pirštų
kaip linas metų vingiai.
Pakando jie tau plaukus
it sausio šerkšnas šilą.
Vaikų lyg švenčių lauki –
pyragas krosnyj kyla.
Beržų nėra. Asfaltas
dabar per kaimą bėga.
Palenkus galvą baltą klausais:
anūkai miega?
MAMAI. II
Aš vis tiek dar į tėviškę grįšiu.
Aš vis tiek dar į tėviškę grįšiu.
Atsisėsiu po kambario langu.
Ir balčiausiam žydėjime vyšnių
Ir balčiausiam žydėjime vyšnių
rasiu balsą ir veidą man brangų.
Tu pašauksi. Vis tiek dar paklausi:
-Kaip gyvenimas klojas, vaikuti?
-Kaip gyvenimas klojas, vaikuti?
Nedažnai Tau aš – Tavo geriausias
atsiliepti galėjau, pabūti…
——-
Suklumpu prie apkurtusio kapo.
Tiesiu ranką liepsnelei žvakutės.
Pro šlamėjimą rudenio lapų:
– Neklūpėk, juk tau šalta, vaikuti…
Pro šlamėjimą rudenio lapų:
– Neklūpėk, juk tau šalta, vaikuti…
