Perpetua Dumšienė. ,,Bet gyvenimas, Juozeli, tai ne platoniška meilė“ – iš Intoje rašyto St.Šačkaus laiško

Perpetua DUMŠIENĖ, LŽS ir NŽKA narė

Stasys_Sackus_1937_didele.jpg

Tai rašinys iš dokumentinės eseistikos ciklo, skirto Lietuvos šimtmečiui. Turiu vilties, kad pajėgsiu sujungti ir įdėti į knygą 1937 metų Europos čempiono, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjo, tarptautinės kategorijos teisėjo Stasio Šačkaus laiškus mano Tėtušiui

Stasys_Sackus_II.jpg

Tvarkydama Tėtušio archyvus, skaitydama šimtus laiškų, buvau apdovanota ne vienu atradimu. Atėjo eilė skaityti ir iš Sibiro jam atsiųstus laiškus. Čia man tiesiog užgniauždavo kvapą. Kai jau perskaičiau Tėtušio mamos, brolių, seserų laiškus, pamačiau, kad yra ir kitų žmonių – ne giminaičių – laiškų iš Intos. Vieno žmogaus vardas ir pavardė man buvo žinoma iš Tėtušio pasakojimų – tai Stasys Šačkus (nuotrauka kairėje).


 Žinojau, kad tai jo bičiulis – iš vaikystės, jaunystės, na ir viso gyvenimo. Perskaičius iš Sibiro rašytas mintis, dar labiau išryškėjo šio Lietuvai visapusiškai brangaus žmogaus – intelektualo, garsaus sportininko, trenerio ir žymaus sporto organizatoriaus, politinio kalinio ir tremtinio – gyvenimo faktai. Negalėjau šio žmogaus laiškų tyrinėti be pagarbos jo idėjoms ir siekiams. Nutariau susipažinti su jo byla Lietuvos ypatingajame archyve, perskaičiau, kas rašoma viešai prieinamuose virtualioje erdvėje esančiuose straipsniuose bei dokumentuose. Tiesiog norėjau prieš gilindamasi į laiškus turėti kiek daugiau žinių ir suvokimo. 

Visgi Stasys Šačkus yra tokia didelė asmenybė, tokie reikšmingi šio žmogaus darbai, kad būtų nepagarbu kalbėti apie jį vien iš Tėtušio pozicijų. Pirmiausia reikia pateikti bent trumpą Stasio Šačkaus biografiją ir paminėti nuopelnus Tėvynei. 

Stasys Šačkus (1907 – 1985 ) gimė Medeliškių kaime, netoli Marijampolės, 1928 metais baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, Kaune. Aktyviai dalyvavo sportiniame, akademiniame bei politiniame gyvenime.
1934 metais Berlyne baigė Kūno kultūros akademiją. Dirbo Aukštųjų kūno kultūros kursų dėstytoju Kaune, 1939 metais Kūno kultūros katedros jaunasis asistentas. 1941–1943 m. VDU Filosofijos fakulteto asistentas. 1944 metais jam pavesta VDU Istorijos fakultete atkurti Kūno kultūros katedrą. 

Ryški buvo Stasio Šačkaus sportinė veikla – ir kaip sportininko, ir kaip sporto organizatoriaus. 
Dar būdamas gimnazistu, tapo vienu pajėgiausiu Lietuvos lengvaatlečiu. Prieš karą pasiekė penkiakovės, šuolio su kartimi, 110 m barjerinio bėgimo rekordus. Labiausiai pasižymėjo kaip disko metikas. 

Dalyvavo lengvosios atletikos varžybose Berlyne, Londone, Čikagoje, Niujorke, Taline, Rygoje. Buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs pirmosiose Europos lengvosios atletikos pirmenybėse Turine (Italija).

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas.1937 m. buvo įrašytas pirmas auksinis įrašas Lietuvos krepšinio istorijoje. Mūsų šalies rinktinė Rygoje sensacingai tapo Europos čempione.

Labiausiai nusipelniusiems žaidėjams buvo įteikti valstybiniai apdovanojimai. Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinais apdovanoti Feliksas.Kriaučiūnas ir Stasys Šačkus. 

1937 m. Europos čempionai: Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Talzūnas, Stasys Šačkus, Jonas Žukas, Leonas Baltrūnas, Leonas Kepalas, Zenonas Puzinauskas, Artūras Andrulis, Leonas Petrauskas, Eugenijus Nikolskis, Česlovas Daukša, Pranas Mažeika (nuotrauka viršuje).

1939 metais S. Šačkui pirmajam Lietuvoje buvo suteiktas tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjo vardas.




Stasys_Sackus_2_II.jpgStulbinantis visapusiškumas: Stasys Šačkus –   (nuotraukoje dešinėje) Respublikos krepšinio komiteto pirmininkas. Lietuvos gimnastikos sporto federacijos (LGSF) „Vaidoto“ sporto klubo narys. LGSF futbolo komandos vadovas. Suteiktas nusipelniusio trenerio garbės vardas. (Remiuosi laisvai prieinamais elektroninėje erdvėje šaltiniais.) 

Stasys Šačkus visais savo gyvenimo etapais buvo aktyvus Lietuvos nepriklausomybės gynėjas, dalyvavo antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo organizuotose struktūrose. Tėtušio archyve man teko surasti ir čia pateikti Stasio Šačkaus jam iš Intos rašytus laiškus. Tad skaitytojai privalo žinoti, — kodėl Stasys Šačkus tapo politiniu kaliniu. 
Lietuvos ypatingojo archyvo skaityklos tyloje, verčiu politinių kalinių bylos lapus, ji iš keleto tomų. Žinau, kad byloje tikrai nerasiu to, kas rašoma mano Tėtušiui skirtuose laiškuose. Esu lituanistas, ne istorikas, pratusi daugiau prie emocijų, metaforos grožio, o bylos pasaulis kietas ir sunkus. Ieškodama tiesos turiu grūdintis, kitaip niekad nesuprasiu visų procesų sudėtingumo. Džiaugiuosi bent tuo, jog šios bylos proceso dalyviai supranta aukštą tardomojo statusą, jo padėtį visuomenėje. Čia bent jau nėra to tyrėjų beraštiškumo, kuris pribloškia tremiamų asmenų bylose.

 Byloje (nuotrauka apačioje) 1945 m. sausio 29 dienos arešto orderyje ir tos pačios dienos kvotos protokole S. Šačkui formuluojami kaltinimai, kad 1941 metų birželio sukilimo metu būdamas vieno sukilėlių būrio vadas apšaudė iš Kauno besitraukiančius raudonarmiečius, taip pat kaltina dėl tarnybos generolo Plechavičiaus štabe. Stasys Šačkus buvo teisiamas Vilniuje LTSR VRM kariuomenės Karo tribunolo, pagal 58 Ia ir 58 II str, jam paskirta 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metai teisių atėmimo ( tremties). 

Stasio Šačkaus laiškai Juozui Mozūraičiui 
Pirmasis laiškas rašytas 1955 metais iš tremtis, iš Intos. Šalia radau ir Tėtušio į Intą išsiųsto siuntinio kvitą. 

Brangus Juozai!
Dažnai ir labai dažnai tave prisimindavau ar šaltoje tundroje ar niūrioje vienutėje. Žinau, kad ir mane neužmiršai, kiek leido galimybės. Labai buvau nuliūdęs, kai A. Natkevičius su kuriuo čia Intoje teko lageryj buvoti buvo paskelbęs man, kad tu būk tai esi miręs. Vėl sužinojau, kad neteisybė ir džiaugiuosiu, kad esi gyvas. O sveikinu, kad esi ženotas ir linkiu žinoma tvirtą ir šaunų sūnų. Tiesa pasveikink ir savo žmonelę. Apie save net nesinori kalbėti, nes vis vien to neišpasakosi ir ar verta. Juk viskam tam dar gerokai peranksti. Šiaip esu, kaip matai, sveikas. Pragyvenimui užsidirbu, o be to, po tokios mokyklos man nedaug ir tereikia. Dirbu šaktoje jau rodos 7 metai. Tai ir viskas tuo tarpu. 
Manau, kad neatsisakysi man ką nors apie save parašyti, žinoma jeigu tavo karjerai nepakenks!
Būk sveikas aš su tavim. 
Tavo Stasys
Mano antrašas
Komi ASSR
g. Inta
ul. Zapadnaja 9
Šačkus S. M. 

Antras laiškas rašytas iš Intos 1956 metų vasario 16 dieną. Labai skaudus laiškas, juk rašytas Nepriklausomybės dieną, kai negalima jos nei švęst, nei minėt. Labai svarbios mintys šiame laiške keliamos, jos aktualios ir mūsų laikais. 

Perpetua_Stackus_didele.jpg

Brangusis!

Senei turėjau parašyti tau laišką, bet vis tai reikiamos nuotaikos nėra, tai nėra kas rašyti, tai vėl lyg pagalvoji, kad gal tu ištikrųjų ir nelabai lauki, nuo tokių kaip aš laiškų. Juk parašyt laiške, kad sveikas gyvas, linkiu ir sudie tai veik tas pats ką moterį sujaudint ir nepatenkint. Dar vėl rašyt tik, kad pas mus labai šalta iki 60º šalčio, ir kad nušalau galiuką nosies tai vis maža. Arba rašyti, kad aš didžiausiam norui esant kasdien leidžiuosi į šaktą anglies kraštui duoti. Tai kad leidžiuos ir kad duodu kraštui anglį tiesa, bet kad noriu ir dar labai, reikia suabejoti.

Apie mūsų gyvenimą galėjo duoti puikesnį vaizdą, kad ir buvojęs pas tave A. Nat. ( Antanas Natkevičius – P. D. ). Žinoma, jis grįžęs man įrodinėjo, kad mums šiaurės gyventojams tėviškėlėje nėra kas veikti. To įrodymas jis pats, tai yra jo grįžimas, ir parsidavimas šaktos darbui, sudarant 3 m. sutartį. Ir aš šiandien, jau daugiau kaip po 10 metų gyvenimo šiaurėje, prisimenu vaizdus iš tėviškėlės, pavasarius ir vasaras, kartu su tavim praleistus, kurie negrįžtamai išnyks bestingstančioj nuo laiko širdy. 
O likimas mano ubagu išklydo, o apie tai ir nepapasakosi niekam tik amžinai žinau, kad kaži kas prarasta. 
Bet gyvenimas Juozeli tai ne platoniška meilė. Tik kiek keista, kad mes čia nieko dėti nei karo nepradėjom, nei kariaut nekariavom, ir, žinoma, jo net ir nenorėjom, o čia šiaurėje atrodo, kad kalčiausi esame. Net kaltesni ir už vokiečių SS ir už gestapą. Juk visi net ir vokiečių žydšaudžiai senei jau namie ir laisvėje kombinuoja ką toliau šaudyti, o mes lietuviai nei sveiks nei dėkui dar ir šiandien surištomis rankomis. 
Brangusis Tau labai dėkui už sporto žurnalus. Čia mūsų kolonijoj ypač jaunimo tarpe buvo labai ir labai mėgiamas. Labai dėkui ir už obuoliukus iš tėviškėlės kuriuos atvežė A. N. Žinoma tai vis ne tai ko man labiausia, ar mums norėtūsi. Aš tave labai prašyčiau, kad atsiųstum senų knygų ar žurnalų tik, žinoma, ne romanų. Pavyz. „židinys” ar „Vairas” čia labai ir labai reikalingi ypač jaunesniųjų tarpe. Jeigu tu netingėtum kada pasiekti Medeliškes tai kur gal rastum vieną kitą seną mano žurnaliuką ar knygelę. Žinoma, aplankytum Stasę ir bendrai mūsų jaunystės dienas prisimintum. Parašyk, kaip gyvena ten tavo giminė. Kaip laikosi ten Ignas, mano augintinė Elziukė, Motiejus ir t. t. Jeigu Petras B. dar dirba fabrike tai jam nuoširdžiausi linkėjimai iš šiaurės. Kaip jo ten giminė laikosi? Ar tėvukai dar gyvi? 
Pasilieku sveikas. 
To pačio ir tau linkiu. 
Tavo Stasys
1956. II. 16 d. 
Inta. 

Trečias laiškas, rašytas 1956. X. 18 d. , tai trumpas atvirlaiškis, kurio antroje pusėje nuotaikinga spalvinga gėlių puokštė. Jis adresuotas tiesiog į Tėtušio darbovietę, Marijampolės linų fabriką. 

Brangus Juozeli!
Atrodo, kad ne po ilgo pasimatysim. Nežinau ar parvažiuosiu visam laikui ar tik pasižiūrėti. Priklausys ar galėsiu gauti kokį nors darbą. Aš Tave prašiau spaudos, dabar atrodo ji jau man nebereikalinga. Sveikink pažįstamus ir pats būk sveikas. 
Bučiuoju 
Stasys
1956. X. 16 d. 

Ketvirtas laiškas rašytas jau iš Kauno. Tėtušio draugas, žinodamas jo šachmatiškus strateginius sugebėjimus numatyti ir įgyvendinti sudėtingus sumanymus, kreipiasi dėl žinių surinkimo apie Stasio tėviškės išsaugojimo reikalus. Laiškas rašytas 1965 metais. Tai rodo pašto spaudas ir adresas. Miestas jau vadinamas Kapsuku, o į Jaunimo gatvę mano tėvai persikraustė tik 1964 metais. 
Šiame laiške minimas J. Klimas gal galėtų būti internetiniame puslapyje „Suvalkijos kovų aidai” aptiktas ( įdėta ir fotografija ) partizanas Jonas Klimas – Lazdynas. Bet, aišku, tai tik mano spėjimas. Tikrint šios versijos neturėjau galimybių. 
Cituoju laišką: 

Būk pasveikintas stiprios dvasios žmogau!
Gerdamas kavą su J. Klimu atsiminėm vėl tave. Abudu prisiminėm Tave ir priėjom vienodos nuomonės. Klimas labai norėtų nuo Tavęs pašluostyti dulkes. Aš vis teigiau, kad Tu juk gali dulkes apsišluostyti. 
Dabar mažas reikaliukas. Tik Tu, o ne kas kitas iš patykučių ir neatidėliojant galėtum apie tai sužinoti. Mat paskutiniu laiku apie mano tėviškę pradėjo domėtis prokuratūros darbuotojai. Klausinėjo Stasę, vėliau Mariukę ir Povylaituką. Vis suko klausymų ratą apie 1948m. Kas gyveno ir kas tarnavo ir iš kur mane areštavo, ar aš ten gyvenau tuo laiku ir t. t. Centrinės figūros, iš bobų kalbų, aš nesugaudau. Atrodo, kad mano tėviškė, o ji dabar griaunama. Gal jiems prireikė apiforminimo?! Gal jie neturi pagrindo jos griauti? Ir t. t. Aš pats tuo nesuinteresuotas, bet Stasei būtų geriau jeigu jis ten liktų gyventi. Jeigu taip tai ką reikėtų toliau daryti!? Lauksiu greitos Tavo nuomonės ir atsakymo. 
Su pagarba
SŠačkus. 
Kaunas, 
Perg. Kr. 33-43 
Perpetua_teisejas_1_II.jpg
Iš Tėtušio pasakojimų apie bičiulį. Stasys Šačkus buvo kilęs iš Medeliškių kaimo, Marijampolės apskrities. Buvo Tėtušio šeimos kaimynas ir bendramokslis, geras draugas, gimęs tais pat 1907 metais kaip ir mano Tėtušis. Iš Tėtušio pasakojimų žinau, kad buvo puikus sportininkas, baigęs sporto mokslus Berlyne. Kiek suprantu, tai Stasio Šačkaus autoritetas ir mano Tėtušį buvo labai giliai paveikęs. Tėtušis ir pats sportavo – boksavosi, dalyvavo šachmatų turnyruose, iš pradžių ikikariniais laikais klube Kaune, o vėliau ir komandiniuose, tarp kitko lošė iki 94 metų amžiaus, tapo šachmatų treneriu, ilgus metus pokario laiku treniravo Marijampolės moksleivių komandą.

 Randu duomenų, kad priklausė Kauno jachtklubui, rėmė sporto organizacijas ir draugijas, lankydavosi futbolo, krepšinio, jojimo varžybose. Netgi giminės susitikimuose būtinai įtraukdavo į darbotvarkę ir sporto varžytuves: žaisdavo ripką, traukdavo virvę, lenktyniaudavo bėgdami apie ežeriuką, šokdavo trišuolius. Tėtušis jau 50 metų turėdamas dar nardydavo nuo Palangos tilto turėklų pasilypėjęs. Susirašinėdamas su bičiuliais laiškuose yra rašęs, kad sportuojantis žmogus yra daug tvirtesnės dvasios, geriau atlieka savo pareigas. 

Žinoma, atėjo laikas, kai Tėtušis ėmė su manim kalbėti daug rimtesniais klausimais. Tai atsitiko po 1990-ųjų metų, kai pradėjau rengti Tėtušio istorijas spaudai. Tuomet jau dirbau leidykloje, buvau išmokus dirbti su dokumentais, tvarkyti archyvą. Marijampolėje tuo laikotarpiu buvo kuriamas Tremties ir rezistencijos muziejus, reikėjo padėti Tėtušiui atrasti muziejaus prašomus dokumentus, prasidėjo kalbos apie Tauro apygardos partizanus. Va tuomet Stasio Šačkaus pavardė jau buvo minima ir politiniame kontekste. Žinoma, tai nebuvo ištisiniai nuoseklūs pokalbiai. 

Tie pašnekesiai niekuomet nevykdavo taip kaip skaitoma paskaita, — viskas sklandžiai, viskas iš eilės. Paprastai Tėtušis papasakodavo kokį ryškesnį epizodą, o aš jį užsirašydavau. Vėliau, jei nutardavau, kad norėčiau apie tai, kas buvo papasakota, sužinoti daugiau, arba parašyti spaudai, tai imdavau klausinėti nuosekliai, pagal tam tikrą planą. Suplanuotus mūsų archyvinius darbus į šalį atidėjau gana ilgam laikui, kai jau prasidėjo Atkurtoje Lietuvoje Sausio įvykiai, blokada, kiti labai svarbūs to meto sukrėtimai. 
O aš dabar jaučiuosi – tarsi būčiau tiltas, kuriuo XX amžiaus garbingų žmonių dvasia turi ateiti ir sustiprinti mūsų vaikus, XXI amžiaus naujų įvykių sūkuriuose kartais taip neužtikrintai besijaučiančius. Tegul jie žino, kad praeitas amžius jų tėvus ir senelius labai bandė ir grūdino. Mano Tėtušis garbingai išsaugojo dokumentus, laiškus, nuotraukas. O aš privalau visa tai pateikti visuomenei.
Dokumentų kopijos iš Lietuvos ypatingojo archyvo.
Laiško kopija iš Perpetuos Dumšienės asmeninio archyvo
St.Šačkaus ir krepšininkų nuotraukos iš internetinės svetainės www.kaunozurnalistai.lt archyvo

Panašūs straipsniai