Lietuvos žurnalistų sąjungos nario ADOMO SUBAČIAUS kūryba. III. Improvizacijos pagal laikraščių antraštes…

Subacius____a._II_n..jpg,,MOKYKLOS DIREKTORIAUS KONKURSE – LYG MŪŠIO LAUKE”
Dėl kėdžių visada vyksta mūšiai. Vietiniai ir maštabiniai. Mūšis dėl direktoriaus krėslo – vietinis, kaunamasi lengvaisiais ginklais, kartais tik pasikumščiuojant ir pasispardant. Kas kita mūšiai dėl sostų, dėl pelningų užsakymų. Ten dunksi haubicos ir patrankos. Riaumoja tankai, gaudžia bombonešiai. Nesivaržoma smogti ir raketa su atomine galvute. O mūšio dundesys aidi po visą valstybę. Ne tik aidi, bet ir turi įtakos jos gyvenimui. Laimė, kad užmuštų paprastai nebūna, esti tik sunkiau ar lengviau sužeistų ir kontūzytų. Būtų ne tik gražu, bet ir sveika, kad sostus užimtų ne aršieji kovotojai, bet tos srities profesionalai, savo profesionalumą įrodę, sėdėdami krėsluose. 
***

Visiems savo sukurtiems padarams Dievas atseikėjo proto – vieniems daugiau, kitiems vos vos. Susitinka trys šuniukus vedžiojančios moteriškės ir pradeda viena per kitą aiškinti, kokie protingi jų šuneliai. Kadais girtą gaspadorių arklys naktį parveždavo namo iš miestelio, esančio už dešimties kilometrų. Vilkas niekada nepjauna avių arti savo irštvos. Ir taip toliau.
Daugiausia proto nepagailėjo žmogui. Jis jaučiasi esąs protingiausias ir išmintingiausias. Gal taip ir yra, ginčytis neverta. Bet reikia sutikti, kad ir žmonėms proto įkrėsta nevienodai. Vieniems tekštelėta daugiau, kitiems ne kažin kiek. Kai kam nepagailėta aštraus, imlaus, kai kam atseikėta tingaus ir nerangaus.

Su tuo žmogaus protu esti visokių nutikimų. Ne sykį girdėtas posakis: „Ką čia sugalvojai, gal Dievas tau protą atėmė. Tokia jo valia, nori ir atima, patikrina, kaip žmogus tokioje būklėje elgsis. (Dažniausiai elgiasi kiauliškai.) Bet ilgai jo nekankina, paprastai tą protą greitai sugrąžina.
Žmogaus protas gali ir aptemti. Užtemsta net saulė, šitoks šviesulys! Bet neilgai jis būna užtemęs, po valandos vėl sušvinta. Prastesni reikalai, kai saulę užstoja debesys, ypač rudenį. Lygiai taip neilgai gali būti aptemęs ir protas, žmogui greit atsitokėjus. Sunkiau, kai jį užstoja kokie interesai.
Ne naujiena išgirsti ir pasakymą, kad jam pasimaišė protas. Gamtoje tų pasimaišymų esti visokių. Sakysim, skaidrus tvenkinio vanduo po liūties susimaišo, susidrumsčia, bet po kiek laiko nusistoja, vėl pasidaro skaidrus. Lygiai taip pasimaišęs protas greičiau ar lėčiau atsimaišo, nusistoja.
Girdėtas ir pasakymas „Mažiau šnekėk, pirma susitvarkyk su protu. Šitaip pamokyti nesunku, bet mažiau šnekėti sunkiau sekasi. O kaip tvarkytis su protu, nėra jokių instrukcijų, ir dorai patarti niekas negali. Pats žmogus individualiai turi galuotis su savo proteliu.

Gal tu išėjai iš proto? – kartais paklausiama. Nelabai vykęs klausimas. Žmogus negali išeiti iš proto, tai protas kartais išeina iš žmogaus. Ir nuo žmogaus priklauso, kaip jis sugeba jį vėl atsivilioti.Tikslesnis pasakymas galima išprotėti. Pamačius ar išgirdus ką nelemto, protas gali nesusivaldyti ir atsijungti. Tai jau žmogaus žmogiškoji pareiga jį suvaldyti. 
Protas gali išsiderinti. O su išsiderinusia mašina toli nenuvažiuosi, tikslo nepasieksi. Ir su išsiderinusiu protu toli nevažiuosi, tik bėdos prisidarysi. Reikalinga proto profilaktika. 
Protą galima pamesti, o pamestus daiktus nelengva atrasti, todėl juos reikia saugoti. Taigi ir protui reikia skirti deramą dėmesį.

Kartais paklausiama: „Kur tu buvai, kai protą dalijo? Ne visada galima tiksliai atsakyti. Jei motinos įsčiose, galima ir prisipažinti, bet jeigu pas mergas…
Protas gali ir sunegaluoti. Žmogus patiria visokių negalių. Vienos jų greičiau ar lėčiau praeina, kitos įsikabinusios nesitraukia ir padaro žmogų neįgalų. Lygiai taip ir sunegalavęs protas gali atsigauti, bet gali ir likti visam laikui neįgalus.

Kai politikai priiminėja įstatymus, įsakus, nutarimus, sprendimus, potvarkius aptemusiais, pasimaišiusiais, negaluojančiais protais ir nesugeba su jais susitvarkyti, tai ir turim, ką turim.
Beje, reikėtų sutikti ir su laikraščio straipsnio antrašte: ,,ŽMOGUI VISADA KO NORS TRŪKSTA. BŪNA – KAD PROTO.”


***

,,PAMIRŠTI RINKIMINIAI PAŽADAI”


Dažnai kartojama, aimanuojama ir dejuojama, kad išrinktieji pamiršta rinkiminius pažadus. Ne visai teisingos tos aimanos. Pamiršti galima tai, kas patenka į galvą, kas joje apsigyvena. Prisiminkime gyvenimiškus pasakymus. Žmonos ir vyro pokalbius. Ji: “Reikia užtaisyti tvoroje skylę, kad vištos neišlįstų”. – Jis: “Žinau, turiu galvoj.” – Moteriškė pamoko vyrą, kad reikėjo daryti šitaip ir šitaip. Jis: “Kad man šitai neatėjo į galvą”. Ji primena, kad jis nepadaręs to ir to. Jis pasiteisina: “Man šitai visai išėjo iš galvos”. 

O rinkiminiai pažadai neišeina iš galvos, nes į ją neateina. Daugelis kandidatų negalvoja, kaip tuos pažadus tesės, kai kurie pažadai iš viso yra neįmanomi. Tai tik liežuvio paistalai. Šitai supranta ir patys kandidatai. Juos valdo viena nepamirštama mintis, kaip kuo daugiau ir gražiau primalti liežuviu ir apmulkinti rinkėją. Ir naivu galvoti,kad tą liežuvio malinį kas iš kandidatų prisimintų. 
Beje, gyvenime esti ir šitaip. Žmona vyrui: “Tu gi žadėjai padaryti tą ir tą”. Jis: “Neprisimenu, išgaravo iš galvos”. Kai kas išeina iš galvos, gali vėl ateiti, sugrįžti. Bet kas išgaruoja, tai visam laikui. Todėl net jeigu kuriam kandidatui koks pažadas ir patenka į galvą, išgaruoja negrįžtamai.


***

,,DAUKANTO AIKŠTĖS PAVĖSYJE”


Smagu atsidurti Daukanto aikštės pavėsyje. Ir ministerijoms, ir žemesnėms valdžios grandims, ir įmonėms, ir pavieniams žmonėms. Prisiminkime, kaip, siaučiant viesulams, šiame pavėsyje patogiai jautėsi saugumo šefas, KGB atsargos karininkas. Kaip Daukanto aikštė iš trečio karto įkišo į Konstitucinio teismo pavėsį stribo dukterį, šlovinusią tarybinę miliciją, kovojusią su “banditais” – partizanais. Kaip gerai šitame pavėsyje jautėsi generalinis prokuroras, nors aplinkui ūžavo vėjai.  Bet pavėsį teikia ne tik Daukanto aikštė. Pavėsį teikia ir Ministrų Taryba, ir Seimas, ir ministerijos, ir teismai, ir prokuratūra, ir partijos, ir žemesnės valdžios instancijos. Sunku būtų išvardyti, kas to pavėsio kai kam neteikia. Gerai tiems, kurie į jį patenka. Nesiskundžiu ir aš. Sėdžiu žmonos pavėsyje. Apie tai net esu parašęs:

Prabėgo mano vasara Jausmais išdildei nuovagį – 
Džiaugsmais ir rūpesčiais batuota. Manau, kad ir toliau mylėsi,
Darbų nudirbta – ašara, O aš ilsėsiuos rudenį
Nors šitaip sunkiai prakaituota. Tavo geros širdies pavėsy.

***

,,MAISTO PAPILDUS RYSIME SAUJOMIS „


Išvaromus iš rojaus Adomą ir Ievą Dievas įspėjo, kad jie savo prakaitu turėsią pelnytis duoną. Taigi Ieva pasižymėjo ne tik tuo, kad nuskynė draudžiamą obuolį, bet ir buvo pirmoji duonos kepėja. Kaip jos kepta duona atrodė ir kaip skanavosi, mokslas, deja, netyrinėja, bet sveikas protas tikina, kad turėjusi būti labai paprasta – visokių pagardinimų, ingredientų, teršiančių duoną, Ieva nevartojo, nes tokių nežinojo. Paprasta buvo ir mūsų mamų bei senolių duona. Paprasta, bet išvaizdi, skani, soti, jėgų teikianti, protą skaidrinanti.

Prie bolševikų duona irgi buvo paprasta – iš pradžių tik forminė, vėliau atsirado įprasti duonos kepalai, vadinami kaimiška duona. Kadangi bolševikai pasisakė už lygybę, visi turėjo valgyti vienodą duoną. Tikrai kaimišką, be jokių teršalų.

Atgavus nepriklausomybę, lygybė ėmė birti, todėl pradėjo įvairuoti ir duona. Dabar jos asortimentas didelis, gal net galima sakyti, jog didžiulis: Kauno duona, Vilniaus duona, Palangos duona, Sostinės duona, Agotos duona, Urtės duona, Ajerų duona, Bočių duona, Naminė duona, Namiškių duona, Gudobelės duona, Iki duona, Cento duona, duona „Jorė“… Tiek prisimenu, neįmanoma visų suimti į galvą. Dar duonos yra tamsios ir šviesios, penkių bei septynių grūdų, su saulėgrąžomis ir kitokiais galais.

Balta duona buvo irgi tik forminė. Be jokio pavadinimo. Tinkama visiems ir visoms progoms, tik, deja, kartais jos „nepaduodavo“. Dabar batonų pavadinimus sunku prisiminti ir išvardyti: batonas „Rytas“, batonas „Rugiagėlė“, Batonas „Bitinėlis“, Bičiulių batonas, Pieniškas batonas, Purusis batonas, Didysis šeimyninis batonas, Klasikinis batonas, Tradicinis batonas, Mamosbatonas, Ūkininkų batonas, Raikytas batonas, Iki batonas, Cento batonas…

Aišku, svarbu ne pavadinimai, bet tai, kas į kepinius įdėta, kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Nuo to priklauso, kam koks kepinys labiausiai tinka. Sakysim, mano mieloji rytais valgo batoną „Rytas“ ir jėgų pasikrauna visai dienai, o mane nuo jo apima tingulys visam pusdieniui. Maniškei penkių grūdų duona kietina vidurius, o man paleidžia. Arba: Kirkilas ir Šiaulienė valgo lietuvišką duoną, bet ne tą, kuri jų organizmui tiktų ir protą šviesintų, todėl ir išduoda lietuvybę. 

Televizija perša ir perša visokius maisto papildus ir kažkodėl nesiima informuoti piliečių, kuri duona ar batonas kam labiausiai tinka – pagal amžių, lytį, specialybę, darbą, mėnulio fazes, metų bei paros laiką ir t.t. Tuo, deja, nesirūpina ne tik televizija, bet ir duonos kepėjai bei reklamos firmos. Matyt, tokia duonos vartojimo betvarkė jiems naudinga. Juk jeigu būtų deramai sutvarkytas duonos vartojimas, nereikėtų maisto papildų ryti saujomis.


****


,,IR TEISMO BUHALTERIJA JUODA”

Negerai, jeigu kas pajuosta. Ypač prastai, jei pajuosta buhalterija. Kai jaunystėje pradėjau leidykloje dirbti, sužinojau, kad vyriausiasis buhalteris yra labiausiai svarbus ir atsakingas darbuotojas. Vienas kitas redaktorius iš poros dešimčių gali būti ir žioplesnis, ir tingesnis, ir aplaidesnis, nieko tragiško neatsitiks. O buhalteris su tokiomis dorybėmis, jeigu dar turi polinkį papiktnaudžiauti, tikras direktoriaus galvos skausmas. Laimė, leidyklos buhalteriai direktoriams galvos neskaudino. 

Sutikdami, kad labai negeras dalykas yra juoda teismo buhalterija, turime sutikti, jog kur kas blogesnės yra juodos dėmės po teisėjų mantijomis. Tiesa, ir saulėje yra dėmių, bet žmogus bejėgis čia ką paveikti. O su teismais paprasčiau. Negalima leisti mantijas vilktis dėmėtiems tiesasargiams, o jeigu jie susitepa, nedelsiant mantijas nuvilkti ir tas dėmes viešai parodyti.


***

,,JAV LIETUVIAI: SUNAIKINK KALBĄ – SUNAIKINSI SANTAIKĄ, VIENYBĘ IR GEROVĘ”


Daug dabar apie norą išprievartauti valstybinę kalbą rašoma, daug antraščių būtų galima pateikti. Įdomiausia, keisčiausia, nuostabiausia, kad norinčiųjų ją žaginti geidulio nenuslopino nei civilinio, nei Konstitucinio teismo sprendimai palikti kalbą skaistybėje. Pagrindinis prievartautojų trejetas nenurimsta, Seime atsidūrė kalbos išprievartavimo projektas. “Juo pasirūpino, – rašo Amerikos žurnalistė, – registruoto stribo dukra Irina Ananjeva – Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas, kurio buvusioji ir esama žmonos rusų kilmės.” (LL) Galiu tik pridurti, kad tokį įstatymą labai piršo Juozas Bernatonis, buvęs teisingumo ministras, gilių įsitikinimų komunistas, gal net bolševikas. Tai jis kėlė mintį, kad reikėtų pagalvoti, kaip būtų galima apeiti Konstitucinio teismo sprendimą. Gal dabar jau ir sugalvota, kaip apeiti. Ką čia ir komentuosi, kai teisingumo ministras suka galvą, kaip apeiti teismo sprendimą. Ko tada iš viso Lietuvoje iš teismų galima tikėtis! Beje, stribų dukterys turi nemenką politinį pasisekimą. Net prezidentas V. Admkus, tikras amerikonas, niekinantis lietuvių “sovietinį mentalitetą“, patarėja pasiėmė bolševikų tituluotą stribo dukterį ir vėliau ją iš trečio karto Seime prakišo į Konstitucinį teismą.

Daug rašoma, ginant valstybinę kalbą. Bet maža rašyti ir agituoti. Šitą prievartautojų trejetą ir jų parankinius reikia be sąžinės graužaties mesti iš politinio šiukšlyno į politinį mėšlyną. Nejau į Seimą rinkome tik išverstaskūrius prisitaikėlius, dar ir parsidavėlius! Nejau ir dabar Seime nėra tiek lietuvių patriotų, kad pajėgtų apginti tą kalbą, kuria tarė pimuosius savo žodžius! Nejau taip nutautėjom, kad nė į Seimą neturim ką deleguoti, kas gintų šventus tautos dalykus. Viešpatie, nejau!..


***

,,KRISTINA – PATI GALINGIAUSIA AIŠKIAREGĖ IR GYDYTOJA”


Taip pavadintas skelbimas laikraštyje, darbo paklausos ir pasiūlos puslapyje. Visi skelbimai ribojasi trimis keturiomis eilutėmis, o Kristinos prisistatomasis tekstas detalesnis. “Galiu padėti visiems vyrams ir moterims išlaikyti byrančias santuokas, galiu pagaminti talismanus, padedančius atsikratyti alkoholizmo, epilepsijos priepuolių, depresijos ir nevaisingumo. Mano pagaminti talismanai gali sustiprinti potenciją, atnešti sėkmę jūsų verslui ir karjerai. Padedu spręsti įvairias problemas, galiu pamatyti praeitį, dabartį ir ateitį su Taro kortomis. Su mano pagalba žmonės tampa sėkmingi ir turtingi. Žmonėms padedu tik su baltąja magija, gydymui naudoju vaistažoles. Paskambinkite man ir jums niekada nebereikės jaudintis!
Tel. 8 611 86 910. Kaunas”.
Ir paveiksliukas įdėtas.Perskaitęs įsižiūrėjau į paveiksliuką. Jauna ilgaplaukė moteris. Griežtai taisyklingų veido bruožų. Aiškiaregės akys, pasak Žemaitės, kaip vabolės, negalima ilgiau jų tyrinėti, kad tos vabolės nepridarytų bėdos. Geriau nukreipti žvilgsį į lūpas, skelbiančias pranašystes. Smagu tiems, kurie prie tų lūpų prieina! O aš galiu tik pamąstyti, kuriomis paslaugomis galėčiau pasinaudoti. Tai ir pradedu nuo pradžios. 

Mūsų santuoka kol kas nebraška ir nėra požymių, kad pradėtų byrėti. Gal sulaukus devyniasdešimties ir subraškės, ir subyrės. Tikrai pradės braškėti ir subyrės, bet ir didžiausios aiškiaregės jos tada nesulipdys.  Alkoholizmu ir epilepsija nesergame, depresija ir nevaisingumu nesiskundžiame, tai šitokios prabos talismanai lyg ir nereikalingi. 

Esame pensininkai, verslo neturime, karjeros nesiekiame, tai ir tokios pagalbos nereikia. Paklausiau žmoną, gal ji pageidautų sustiprintos potencijos. Atsakė trumpai ir aiškiai: kiek Dievas davė, tiek užtenka. Problemų lyg ir neturime, praeitį ir dabartį matome be Taro kortų, o kai turi arti devyniasdešimt, tai nutuoki ir ateitį. 

Susimąsčiau dėl sėkmingumo ir turtingumo. Jaučiuosi esąs tikrai sėkmingas Dievo kūrinys. Dauguma mano vaikystės, klasės, kurso draugų seniai po velėna, o aš dar vaikščioju, rašinėju, prireikus šimtgramį padarau, potraukis prie moterų neišblėsęs, ir valdžią pakritikuoti ne tik sugebu, bet ir pajėgiu. Neišmanu, kuo dar galėčiau savo sėkmingumą papildyti. 

Panašiai ir su turtingumu. Turiu žmoną, du sūnus – gerus man ir tautai, dvi marčias – geras man ir savo vyrams, dvi anūkes – visiems mums geras, anūką – būsimą mokslininką, tris proanūkius, būsimus dorus Lietuvos piliečius. Niekas iš jų su teisėsauga jokių reikalų neturėjo. Tai ar mažas turtas? O dėl pinigų galvos nesuku, kas mėnesis gaunu uždirbtą pensiją. 

Pasinaudojau tik paskutiniu pasiūlymu – paskambinau. Niekas nieko man nepasakė, bet jau pusmetis dėl nieko nesijaudinu. Net dėl galimybės patekti į kokio savižudžio atakos lauką. 
Tai tokie mano asmeniniai pasvarstymai ir veiksmai perskaičius galingiausios aiškiaregės ir gydytojos pasiūlymus. 

Aš tai aš, bet daugeliui piliečių tikrai priverstų ponios Kristinos paslaugos. (Tegul ji nesupyksta, kad vadinu ponia, kaip ir visas moteris, nes nežinau, kaip ją tituluoti.) Juk santuokos yra ir byra kulvirsčiais. Atsikratyti alkoholizmo nesugeba ne tik girtavimo meistrai, bet ir kandidatai į meistrus. Epilepsijos priepuoliai kankina visokiausio rango politikus, net per Seimo posėdžius. Depresija serga visos partijos, nepatekusios į valdančiąją koaliciją. Kiek turime nevaisingai dirbančių įstaigų, institutų, organizacijų, niekas neskaičiavo, bet kad suskaičiuoti būtų beviltiška. Potenciją reikėtų stiprinti ne tik visiems mūsų išrinktiesiems, bet ir prie jų vienaip ar kitaip prisišliejusiems pagalbininkams. O kas iš jaunesniųjų atsisakytų sėkmingo verslo ir karjeros?! Padaryti visus turtingus gal ir nėra reikalo, bet padėti šimtams tūkstančių skurstančiųjų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, privalu. 

Šitaip peržvelgęs esamą padėtį, pamačiau, kiek daug ponia Kristina gali padėti savo tautiečiams ir mažumų atstovams. Visa bėda, kad daugiau kaip devyniasdešimt procentų Lietuvos gyventojų yra katalikai ir kratosi aiškiaregių paslaugų. Man atrodo, kad visokio lygio valdžia turėtų susidomėti teikiamomis paslaugomis, raginti gyventojus kuo plačiau jomis naudotis. Į šį agitacinį darbą galėtų įsitraukti ir dvasininkija, nes ponia Kristina “žmonėms padeda tik su baltąja magija”. Taigi jokių velnių ir piktųjų dvasių į pagalbą nesikviečia. Telkiasi baltąsias dvasias. 

Pradėjus tokią agitaciją ir formuojantis klientų srautui, derėtų iš pradžių skirti poniai Kristinai keletą asistentų, panaudojant Europos sąjungos fondo lėšas. O toliau orientuotis pagal veiklos rezultatus.

Jeigu perskaitėte, kas čia parašyta, paskambinkite nurodytu telefonu, “ir jums niekada nebereikės jaudintis!”


***

„Disidentas Stasys Stungurys: „TAUTA JAU PAVARGO NUO VYTAUTO LANDSBERGIO!..“ 


Lietuva nuo daug ko pavargo. Net nuo čiulbesių apie laisvę ir kiekviename žingsnyje primenamos demokratijos. Kai nei savo kailiu, nei savo protu tos demokratijos nepajunti, tai ir pavargsti. Deja, prošvaisčių nesimato.

O Vytautas Landsbergis yra Dievo bausmė Marijos žemės gyventojams. Seniai pasakyta, ką Dievas myli, tam kryželį duoda. Ir neatrodo, kad liautųsi mylėjęs ir ketintų šitą kryželį nuimti. Senasis tręšta, užtat iš durbstančio landsberginio medžio atžalos skaptuojamas naujas. Nuo Dievo nei pasislėpsi, nei pabėgsi. 

O gal Dievas čia niekuo dėtas? Gal pati žemės savininkė mus šita gimine apleido? Neburnokim. Sutikim, kad tokia dangaus valia…

Nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos ir kauniečių senjorų klubo MES narys Adomas SUBAČIUS

Ričardo Šaknio nuotr.

Panašūs straipsniai