PRIE GIMTINĖS SLENKSČIO…
Mano gimtinė. Lietuvos respublika, Akmenės valsčius, Norbutų kaimas. Taip parašyta gimimo metrikuose…
Šiandien mano gimimo vietą žymi tik ąžuolas. Jį tėvas pasodino man gimus.
Sovietinė sodybų naikinimo ir melioracijos banga nušlavė naujakurių kaimą, kuris buvo pavadintas Lietuvos savanorio Norbuto vardu. Buvo nugriautas nemažas raudonai dažytas namas, svirnas, tvartas, ūkinis pastatas, iškirstas didelis eglėmis apsodintas sodas.
Dabar ir kitas kaimo sodybvietes žymi tik pavieniai medžiai arba ir tokio ženklo nėra.
Kadaise trylikos hektarų tėvų ūkyje aruodai visada būdavo pilni. Visas kaimas buvo toks mielas ir savas, su kvepiančiais kaminų dūmais, garuojančiais arimais, žiemos pusnimis.
Iš kaimo žvirkelis vedė į Klykolių bažnytkaimį, į šventinius atlaidus, į pamaldas jaukioje medinėje bažnytėlėje. Prisipažinsiu, jog čia patarnaudavau klebonui per mišias— buvau „klapčiuku“. Dėl žingeidumo. Zakristijonas, jaunas vaikinas, po mišių kviesdavo paspardyti kamuolį prie pat bažnyčios buvusiame stadionėlyje.
Klykolių miesteliukas, kaip jį vadindavome, turėjo savo dvasią. Man vyrm-pipirui, jis kvepėjo silkėmis, ir „bambonkėmis“. Tas kvapas sklido iš poros nedidelių parduotuvėlių…
Už keletos kilometrų, Kivylių pusėn, yra senos Pipirių arba Bitininkų kapinaitės. Jose pastatytas gražus koplytstulpis mūsų laisvei ir nepriklausomybei. Po mediniu kryžiumi palaidotas mano senelis Juozas Bermotas — paprastas kaimo mažažemis. Močiutė Pranciška, be kelių mėnesių šimtametė, atgulė ir ilsisi Akmenės kapinėse.
Kivyliai. Naujos gadynės vaizdai. Tiesa, Kivylių prūdas dar mena anuos, tolimesnės praeities laikus. Jis man kadaise atrodė kaip didelės didelės marios.
Išliko ir senas parkas, senas dvaro parkas. Kiek čia vaikščiota, bėgiota. Per pertraukas ir po pamokų. Parko medžiai, kaip ir mes, dar labiau paseno ir sulinko, jų šakos, kaip kasos, dar labiau susipynė.
Nebėra mano pirmosios senosios mokyklos sename dvarininko Šiaučiūno name. Yra nauja, moderni mokykla, kaip modernūs ir patys Kivyliai. Plytiniai netipiški namai, asfaltuotos gatvės, vandentiekis, dujos, ir daugybė kitų naujų laikmečio ženklų. Vienas jų puoselėtojų, 35-rius metus dirbęs kolūkio pirmininku Vladas Račkauskas. Žodis jam apie sukurtą grožį:
— Žmonės čia patys to norėjo, nes subtiliai žiūrėjo į gamtą, grožį, į savo gyvenimą. Jų norai ir paskatino keisti prastą aplinką. Pradėjom kurti naują gyvenvietę ir tai darėme ne saviveikliškai. Pasikvietėm profesionalus – mokslininkus, architektus, apželdintojus. Žmonės labai noriai jiems talkino ir patys daug dirbo. Jie įsitikino, kad grožis padeda gyventi ir dirbti. Buities sutvarkymas padėjo spręsti ekonominius reikalus, o ekonomika padėjo spręsti socialinius klausimus. Tolimesni ir artimesni mūsų kaimynai net atlyginimams skolinosi iš banko, o mums likdavo ir socialinėms-kultūrinėms reikmėms.
Sudie, Kivyliai. Kitoje vietoje kitas interviu. Su Akmenės rajono taiybos pirmininku Kazimieru Pakeičiu. Aš šiam žmogui turiu ir asmeninių sentimentų.. Jis buvęs mano mokyklos direktorius. Taigi, kelios jo mintys apie šį Lietuvos kampelį.
– Akmenės rajonas bene toliausiai nuo Vilniaus. Mažiau svečių mus aplanko. Žmonės su tomis pačio
mis svajonėmis kaip ir kitur. Augina derlių ir vaikus, nori jiems ir sau gražesnio gyvenimo. Mus jaudina bedarbystė, didžiųjų gamyklų, kaip cemento, likimas, jų neigiamas poveikis gamtai.
– Jūs gi šeimininkas rajone, jums ir spręsti vietines problemas.
– Ne viskas mūsų valioj. Pinigų trūksta. Mūsų ūkininkai stengiasi, bet ne viskas jiems pavyksta. Žemės grąžinimas savininkams tik įsivažiuoja. Vieni kitiems turi nemaišyti, nesipykti, o dirbti toj žemelėj, kuri buvo brangi mūsų tėvams, o dabar mums…
Atleisk Agluona, mano vaikystės upele, kad tave buvau pamiršęs. Tu man buvai tokia miela ir dosni, ypač žuvimi ir vėžiais. Matau bėgi, skubi, bet negali išsivaduoti iš visuotinio gamtos teršimo pančių. Ei, žmonės, ką darot? Dėkui, kad nors tavo pakrantės dar puošiasi nuostabiomis rudens spalvomis.
Vėl Akmenėje. Prie tėvų namo, kurio statyboje ir aš talkinau. Pristatau savo devyniasdešimtmečius tėvus Juliją ir Aleksą, seserį Aldoną.
– Tėveli, ką žmogui duoda žemė ir darbas?
– Viską duoda. Reikia būti darbščiam ir viską užgyvensi. Alkani niekada nebuvom, du namus pastačiau. Be darbo negaliu praleisti nė dienos. Jei vasarą nėra kokio nors darbo, tai grybauti važiuoju ..su dviračiu. Dirbk, būk sąžiningas ir viskas bus gerai.
– Mama, o tu ką manai apie darbą?
– Gerai. Be darbo blogai.
– Daktarai tau nebeleidžia dirbti.
– Nebeleidžia, bet kai nemato, ką nors dirbu. Kiek galiu. – Sesute, tas pats klausimas: gimtinė, žemė, darbas.
– Gimtinėje tėvelių išugdytas darbštumas visada padeda gyventi. Meilė žemei, darbui, gimtinei pravertė sunkiame pedagoginiame darbe. Tos meilės ir darbštumo mokau savo auklėtinius.
Man belieka atsiprašyti už sentimentalumą. Kitaip negalėjau kalbėdamas apie tėviškę. Kiekvienas žmo¬gus, mylėdamas gimtinę, turėdamas tėvus, yra tvirtas ir laimingas.
1992
Laikas jau padarė pirmą, bet ne paskutinę korektyvą. Mama prieš keletą metų iškeliavo Ana- pilin. Tėtis gi įveikė šimtmetį ir toliau virš jo skaičiuoja metus. Gimė trečioji mano sūnaus Artū¬ro dukra Augustė. Prie čia jau išguldytų eilučių ma¬nau dar kai ką pridėti — jau iš toli pasilikusių vai¬kystės ir paauglystės metų. Prie to pačio tėviškės slenksčio.
