„Dvi saujos laiko”. Iš poeto Antano Kalanavičiaus rinktinės…

Perpetua_3_II.jpg

PRIE MANO KRAUJO PRISIDĖJAI

Ir žeminsiuos prieš saulę,
Jos įsiliepsnojusi šviesa mane
Vis pasitikdinėjo, tu, prasišvietęs
Spinduly, davei akis.
Ir žeminsiuos prieš sužaliavusius
Žvaigždynus, ėmiau giliai
Į širdį, kad ir paskutinis
Kraujo lašas
Mažesnis už akimirksnį
Žvaigždžių.
Ir žeminsiuos prieš smėlio
Saują, esu mažiau, negu
Jos akmenys ir vėsūs 
Ąžuolai.




Ir žeminsiuos prieš penkių
Pirštų duoną, ji mane
Palaikė stamantriai žvyringų
Skardžių gūrančioj viršūnėj
Ir vertė akimi pagauti
Vėjo nešamą pasparnę.
Prieš tyrą vandenį,
Be jo širdis išdegtų,
O žolė nubluktų.
Daugiau šioj žemėj lyg tai
Ir prieš nieką.
* * *
Ir mūsų kūnai
praretėję gniuždydami
sutraiškė mūsų širdis,
ir vėjy sielų sumelsvieji
branduoliai
ATOSVARA
Kai jūs būsit vyriškai
Dideli kada nors, didesni
Už mane apsėmusią vienumą,
Manęs, greičiausiai, nebus,
Ir jeigu jūs rankos nespės
Atmušt akmens, mesto
Į lakųjį paukštį, tai žinokit –
Jis visvien yra aukščiau,
Vienas minty.
Ir tik nepramainykit žvaigždynų
Atokiausios erškėtrožės į gretėm šviečiantį
Puvėką, nors debesiuotųsi tamsis
Ir ašara įsisūrėtų minty, ar
Apkvaitusia nežinia lyg aršiausiom
Svaigiausiom kanapėm bekelės
Laukai apsėti ir apkarstų.
Pats esu užaugintas paparčių
Pavėsy, net keliskart išmestas
Iš pokario traiškančio šaudančio
Gaisro kaip menkiausias kuodelis
Linų, radęs vietą nakvynei
Visam motinos turte pustuštėj juostine geležėle 
apkaustytoj
Kraičio dėžėj.
Perpetua_knyga_II.jpgIr kalbu vien tik tam, kad vieversių
Grandinėlės ir žingsniai stamantrūs
Netaptų, nepapeiksi, viltingais
Paparčių žiedais, kad ateinančios
Akys neįpultų gegutės lizdan.
Šitaip žodis per žodį, kiek
Kelia mano balsas, sudylantis
Vieškeliuos, linkintis gera
Net kerpei ant kniūbsčio
Akmens.
O krūtinės ertmėj širdingiausioj
Vietoj tegu lieka šepšingės
Glotniai žibančiai peršinti uoga,
Ir kad sausa aky kada
Nors.

Panašūs straipsniai