Čia bus tik lapeliai iš to Laiko kalendoriaus, nes aprėpti visko, ką norėčiau pasakyti, man neužteks sveikatos.
Esu kalta, esu kalta, esu labai kalta, kad vis gyniausi nuo užgriuvusių ligų ir bėdų, vis atidėdama kitai dienai – sėsti ir parašyti. Žodžiu, neradau „rakto“ – kaip; norėjau, kad išliktų mano mylimos Motinos atminimas – Ji savo poelgiais ir gyvenimu yra tarsi XIX-XX a. Lietuvos moters simbolis, nesavanaudė, darbšti, pasiaukojusi profesijai, šeimai ir bet kuriam, reikalingam pagalbos. Lygiai toks buvo ir mano Tėvas. Šįkart tik šis paliudijimas.
Ir aš būsiu rašytoja!
Į Linksmučius atsikraustėme ir apsigyvenome vėlyvą 1936-ųjų rudenį. Tėvelis, paskirtas Pakruojo miškų urėdu, jau čia gyveno. Aplinkui – tikras šabakštynas. Reikėjo, išvalius tvarto patalpas, „įkurdinti“ gyvulius, rasti, kur vežimus, vežėčias ar šlajas sudėti. Ruošos buvo daug, nes prie slenksčio – tauriausia metų šventė Kalėdos, Kūdikėlio Jėzaus gimimo diena. Mama, padedant Mariutei ir Antanėliui, atsivežtiems iš Pakalniškių, susitvarkė ir paruošė Kūčių bei šv. Kalėdų stalą.
Bet apie Šventę jau rasite kitame lapelyje.
Nusistovėjus darbo ir gyvenimo ritmui, apsirūpinus malkomis, imta galvoti apie vaikų mokslus. Pirmoji kandidatė į mokinės „stoną“ buvau aš, pati vyriausioji. Kaip vėliau paaiškino Tėvai, Pakruojo pradžios mokykla atsisakė mane priimti dėl per jauno amžiaus ir todėl, kad klasės jau suformuotos, nėra vietų.
Taip patekau į Kauną pas Tėvelio seseris – mano krikšto mamą dr. Jadvygą Žakovičaitę ir Kamilę bei Henriką Vaitkevičius. Dėdė mane erzindamas sakydavo: auginu du sūnus Kostą ir Vainutį, o dabar turėsiu ir dukterį, pačią jauniausią. Aš slapsčiausi už tetų nuo dėdės „grūšių“.
Mane labai mylėjo. Miegojau ant sudedamosios lovelės tetos ir dėdės kambaryje. Teta Kamutė prieš miegą, kai persižegnodavau ir sukalbėdavau poterėlį, apkamšydavo, pabučiuodavo. Ji man gražiai išsiuvinėjo prijuostėlę ir naują pilkai mėlyno dailaus paltuko atlapą. Mane užrašė į Širdiečių vienuolių pradžios mokyklą, kuri buvo sodelyje-darželyje šalia Studentų bažnyčios. Pirmą kartą į šią tarnystę nuvedė teta, kad nebūtų klaidu – reikėjo pasukti iš Vytauto prospekto į Laisvės alėją ir eiti tiesiai iki mokyklos. Čia perdavė mane dailios, kiek prisimenu, ne itin jaunos vienuolės globai. Buvau guvi ir labai smalsi, todėl kelią įsidėmėjau iškart. Grįžtant iš mokyklos, nors labai norėdavosi pastoviniuoti prie parduotuvių vitrinų, būdavo baugu, kad neužkliūčiau kokiam dideliam it milžinas dėdei. Kažkodėl iš to meto prisimenu tik „Spaudos fondo“ vitriną su išdėliotomis knygomis. Grįžus – pietūs ir tai, ką mokytoja pavedė atlikti. Žaisdavau su trejais metais už mane jaunesniu pusbroliu Vainučiu. Mums patikdavo kieme šokinėti ,,klases“. Aptikęs aistringai įsitraukusius į žaidimą, jo vyresnis brolis Kostas kartais mums iškrėsdavo kokią „šunybę“.
Kai Nemune ledai jau seniai buvo išplaukę į Kuršių marias, kai sužaliavo gatvės, Vytauto parko ir Ąžuolyno medžiai, iš Pakalniškių atvažiavo mano Tėvelio Tėvai, brangieji seneliai Jadvyga ir Vytautas Žakavičiai (močiutė mirė 1942-ųjų žiemą, kai, plyšus skrandžiui, buvo neįmanoma jos vežti į Kauną operuoti. Senelis – 1944 m. už žydų gelbėjimo operacijos organizavimą sušaudytas Kauno IX forte). Močiutė vis su visokiais „gastinčiais“. Man labai patikdavo jos gaminti saldainiai. Štai dėlioja ant stalo ką atvežusi, o aš smalsiai žiūriu ir nė nepajuntu, kaip pirštukas atsiranda burnoje. Močiutė sako: ištrauk, nes gali nukąsti. Susigėstu.
Vieną dieną, kai Parodų kalne buvo atidaryta Žemės ūkio ir kaimo amatų paroda, senelis mane, kaip rimtą žinovę, o gal smalsutę, paėmė už rankelės, ir mes patraukėm kartu. Tikriausiai senelis mane ir panešėjo, nes būčiau nusigalavus; Tetų namai buvo Vytauto pr. 27-3 – ilgas kelias ir dar į kalną kilti. Kai jau atsidūrėme šurmuliuojančioje gyvoje minioje, senelis nupirko bilietus ir padavė man dovanų reklaminių leidinukų. Buvo ten visko – ir gyvulėlių, ir visokio ūkiško maisto, o žmonių žmonių, rodos, visa Lietuva sulėkė pasižiūrėti ir pasipuikuoti (tos parodos „garbei“ rašytojas J. Petrulis sukūrė labai žaismingą pjesę „Pirmasis prizas“). Negaliu pamiršti piltuvėlio pavidalo vaflyje rausvų ledų grožio, o jau skanumas! Turbūt tokių gardžių niekad nebuvau valgiusi. Gal todėl skanūs, kad senelis nupirko. Buvau pamaloninta.
Bet kasdien retsykiais vis prisimindavau Tėvelį, sesytes, labai ilgėjausi Mamytės, kuri žadėjo atvažiuoti mane parsivežti namo, į Linksmučius.
Ak, Mama! Apsikabinau ją, kiek pasiekiau, per kelius, nenorėjau paleisti. Atėjo atostogos. Aš baigiau Kaune vienuolių širdiečių pradžios mokyklos pirmąjį skyrių. Mokyta, ar ne?!
Neapsakomai džiaugiausi, kad atvažiavo mylimiausia Mama, kad greit pamatysiu Tėvelį, sesytes Gražiną ir Kamilę Laimutę (vaikystėj vadindavom tik Kamute). Tetos ir tarnaitė, regis, Kastutė, mus pavaišino skaniais pietumis. Padėkojusios išskubėjom į kelionę.
Švietė saulė, atrodė, kiekvienas praeivis, kiekvienas namas buvo iš pasakos. Jaučiausi laiminga, nes mano rankutė buvo Mamytės delne. Vytauto prospektu caksėjo vežikai, pravažiuodavo autobusas ar koks išblizgintas automobilis. Ilgas kelias iki Mamos jaunesnės sesers Natalijos ir jos vyro rašytojo, dailininko ir pedagogo Vytauto Bičiūno namų. Viskas mane domino; akys gaudė vaizdus. Štai ir namas Vytauto pr. 93 (dabar čia yra memorialinė lenta, jos autorius – Bičiūnų anūkės Danutės vyras skulptorius Plechavičius). Pakilom į antrą aukštą. Buvau kiek pavargusi, bet kai atsivėrė dėdės darbo kambario durys, iškart pajutau, kur esanti. Dvi sienas nuo žemės iki lubų supo knygų knygos. Tiek nebuvau regėjusi, nors Tėvai ir turėjo jų, o ypač žurnalų, kuriuos prenumeruodavo. Tarp langų kabojo pora paveikslų. Įėjusi Mamytė pristatė savo pirmagimę. Dėdė sėdėjo kabineto gale ir rašė mašinėle. Išgirdęs apie atvykusią madam, pakėlė galvą, pažvelgė, kaip man atrodė, pro akinių viršų, ir rankos mostu pakvietė prieiti arčiau. Iš dėklo, esančio už nugaros, ištraukė savo knygutę „Aukšlytė“ ir padavė man. Tik pamatykit; buvau labai įvertinta ir nudžiuginta. Ak, nepasakiau, kad jau tada, uždarydama dėdės kabineto duris, tvirtai nusprendžiau: būsiu rašytoja. Paskui mama nusivedė pas tetą Nataliją į virtuvę; ruošė pietus. Tetai taip pat buvau pristatyta. Ji neturėjo laiko, tik šūktelėjo dukrai, kuri buvo už mane šešeriais metais vyresnė: „Jūružėle, štai sąrašas, nueikit abi į krautuvę. Pasakyk, kad viską duotų, tegu užrašo į mūsų sąskaitą, kai turėsim kiek pinigų, pirmiausia grąžinsim skolą.“ Atsargiai lipau žemyn. Krautuvė buvo pirmame aukšte. Vos įėjus svaigo galva nuo kvapų. Lentynose už prekystalio – didesnės ir mažesnės skardinės dėžutės su gražiom etiketėm, visokie buteliai, duona, forminiai sviesto gabalai, dešros… Ši šalis man buvo nepažįstama.
Įstrigo galvoje žodžiai – „tegu duoda bargan, kai galėsim, grąžinsim skolas“. Tik vėliau sužinojau ir supratau, kad meno, kultūros pasaulio žmogui, jei neturi nuolatinės tarnybos, verslininko charakterio, teks vargti ir graužtis, kad negali garantuoti sau ir šeimai išgyvenimo. Pinigai reikalingi sumokėti už butą, vandenį ir visa kita. Vaikų mokymasis gimnazijose irgi nepigiai atsieina. Apie dėdę V. Bičiūną (jis 1942 m. spalio 17 d. specialiu įsakymu buvo nuteistas sušaudyti, o lapkričio 4 d. sušaudytas Sverdlovske) ir apie jo šeimos likimą bus mano naujojoje knygoje, prie kurios dabar triūsiu.
Tądien geroji Mama, atrodė, išgyveno didelę šventę, vėl vaikščiodama savo studijų miesto gatvėmis. Pamenu, sakydavo, kad jos gražiausi metai prabėgo universitete. Dar ilgai nesupratau to teiginio reikšmės. Dabar galiu pasakyti, kad nieko negali būti svaresnio, įsimintinesnio – lig šiolei į mano mintis sugrįžta Vilniaus universitete praleisti metai, kurso draugų paveikslai…
Mama pirmiausia mane nusivedė parodyti prof. Tado Ivanausko zoologijos muziejaus, tada įsikūrusio Vytauto Didžiojo universiteto naujųjų rūmų antrame aukšte. Radom ir patį T. Ivanauską, užsiėmusį kasdieniais rūpesčiais. Jis labai apsidžiaugė, išvydęs savo buvusią stropiąją ir reikliąją studentę, tad dėmesio (netiesiogiai) teko ir man. Neprisimenu, ar tą, ar kitą dieną mes tęsėme promenadą. Užmiršau ir kur nakvojome, – pas Bičiūnus ar svetinguose tetų Jadvygos ir Kamutės namuose. Dar aplankėme žinomo chemiko Antano Purėno namus. Nusivedė mane ir į universiteto Pirmuosius rūmus pas profesorių Zigmą Žemaitį.
Mama labai norėjo studijuoti mediciną, gal todėl, kad su šios profesijos pradmenimis buvo susipažinusi – iki revoliucijos ir prasidėjus Rusijos pilietiniam karui dirbo Kryme prof. Ivanovo sanatorijoje. Ji visada troško padėti žmonėms. Tačiau ne kartą Mamai pagelbėjęs vyriausias brolis (apie tai – kitame lapelyje) Antanas Namikas pasakė, kad medicinos studijos itin brangios, jis tiek pinigų neturi, tad patarė rinktis kitą arčiau širdies esančią specialybę. Mama įstojo į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakultetą, pasirinko botaniką ir pedagogiką. Gavo bendrabutį (S. Daukanto 13 su balkonu). Šiame mergaičių bendrabutyje gyveno įvairių specialybių studentės. Prisimenu, vėliau pokalbiuose minėta Salomėja Nėris, Emilija Kvederaitė (tapusi prof. V. Mykolaičio-Putino žmona), Ona Beleckienė, „Vaidilutės“ redaktorė… Vadovėliams (o jie buvo itin brangūs), aprangai ir kasdieniam pragyvenimui turėjo pati užsidirbti.
Žinau, ne vienam ji atliko ir aprašė tiriamuosius darbus, rengė kursinius (pvz., „Lietuvos žinių“ redaktoriui Jonui Kardeliui ir kitiems). Turėjo ir privačių pamokų, bet visur suspėdavo, nes taupė laiką darbui ir studijoms, mokėjo tvarkytis. Suspėdavo universitete išklausyti ir lietuvių kalbos dėstytojos Sofijos Čiurlionienės paskaitas, nulėkti į Juozo Tumo-Vaižganto paskaitas universitete, o sekmadieniais dalyvaudavo jo laikomose šv. Mišiose ir klausydavosi pamokslų. Būčiau ir užmiršusi pasakyti, kad Mama kartu su Marija Natkevičaite-Ivanauskiene tada buvo artimiausios prof. K. Regelio pagalbininkės Aleksote kuriant Botanikos sodą. Galbūt tas jaunas studentes pasirinko ne tik todėl, kad jos sugebėjo derinti augalus, žodžiu, turėjo žaliojo architekto nuojautą, be to, buvo stropios ir pareigingos. Tiesa, M. Natkevičaitė-Ivanauskienė buvo prisiuntusi nuotraukų, kur jiedvi su prof. K. Regeliu, prof. Z. Žemaičiu ir kitomis įžymybėmis gamtoje, turbūt Jiesios ar kito upeliuko medžių pavėsyje.
Tas fotografijas piktos rankos pasisavino, kai pusmetį gulėjau ligoninėje.
Tačiau derėjo pagalvoti ir apie ateitį, apie tikrąją duoną. Moterų draugija mano Mamai pasiūlė Karmėlavos mergaičių žemės ūkio mokyklos vedėjos vietą, bet reikėjo paliudijimo, kad ji šiam darbui tinkanti. Tokį paliudijimą jai parašė universiteto Matematikos-gamtos fakulteto dekanas profesorius Zigmas Žemaitis.
Kai Tėvai susituokė, Mama jau dirbo Karmėlavos mergaičių žemės ūkio mokyklos vedėja, o Tėvelis, Petras Žakavičius, buvo Turžėnų girininkijos girininkas. Abu dar – bebaigią mokslus studentai, sunkiai siekiantys gyvenimo tikslo. Man gimus 1930 m. kovo 11-ąją (Tėvai susituokė 1929 m. liepos 7 d. Užpalių bažnyčioje), gal po metų Tėvelį paskyrė Sudargo miškų urėdo (atrodo, Kotovo) pavaduotoju. Mama išvažiavo kartu į Dapkūniškį, į jam skirtą pasodą šalia seno, matyt, nuo dvarų marų išlikusio rūmo, šalia didelio sodo. Mama įkalbėjo karštai mylimą vyrą užbaigti studijas, parašyti diplominį (pati ištaisė jo kalbą ir pasirūpino perrašymu, apipavidalinimu). Jiedu neturėjo jokio turto, o teko rūpintis ir kuo naujagimius suvystyti, kur atsigulti, Tėveliui reikėjo darbo stalo. Mama buvo labai organizuota, mokėjo rikiuoti darbus, buvo puiki diplomatė ir kulinarė.
Miškininko atlyginimas nedidelis. Taigi artėjantis ruduo atsikvietė žydus obuolių pirklius iš Šakių: jie gražiai įpakuotus obuolius perparduodavo Vokietijoje už gerokai didesnę kainą. Kai atvyko susiderėti, Mamytė, palikusi juos laukiančius, išsikvietusi į virtuvę Tėvelį trumpai pasakė: tik tu nenusileisk, sakyk tiek ir tiek. Abu grįžo pas pirklius. Tėvelis sako jau virtuvėj sutartą kainą. Mamytė priduria: „Nieko negaliu daugiau pasakyti, mano vyras geriau žino, kiek mes nenusileisime.“ Taip geroji brangioji Mama tvirtino Tėvelio autoritetą kitų akyse. O pirkliai ir po metų atvažiavo.
Mamytei tuolaik nebuvo kada, atlikus kai kuriuos kasdieninius praktinius darbus, pasiimti universiteto diplomą. Pamenu, kai nuvežusi (jau mums gyvenant Linksmučiuose) puikiai apipavidalintus herbariumus, Ji grįžo be savo gražiosios kasos! Ant trumpai kirptų juodų plaukų buvo nedidelė skrybėlaitė su trumpu vualiu (šiaip Mama mėgo vyriškas su plačiais bryliais skrybėlaites). Plaukus, seseriai Natalijai tarpininkaujant, pardavė Lietuvos Valstybiniam teatrui, taip galutinai atsiteisdama universitetui už studijas. Mama jokiais būdais nenorėjo nuskriausti šeimos, o man buvo gaila jos gražių juodų kasų, bet tada neklausinėjau.
Tačiau grįžkime į 1938 m. Kauną. Paskutinis mūsų „žertas“ buvo kukli Šaritkų bažnytėlė, iš Laisvės alėjos pro arką įėjus į nedidelį šventorių. Mamytė mane parklupdė ir pati atsiklaupė prie grotelių prieš Dievo motinos Marijos altorių. Abi persižegnojom ir sukalbėjom maldelę „Sveika Marija“. Taip mano nuoširdžioji mylimoji Mama dar kartą mane įžadėjo Kristaus Motinai Marijai. Bet apie įžadėjimus (pavedimus Jos globai) jau bus atskirame Laiko kalendoriaus lapelyje. Dabar ir Mamos, ir mano mintys buvo Linksmučiuose pas Tėvelį ir sesytes. Striksėjau kaip šarka, kai skubėjome į tetų Jadvygos ir Kamutės namus. Teta Kamutė mane paragino: pasveikink Mamytę, pabučiuok ir paduok jai taip ilgai siuvinėtą dovaną. Mama mano servetėlę, negrabiai, bet su meile išsiuvinėtą, išsaugojo. Dabar ji pas mane tarp brangiausių relikvijų, kaip ir jauniausios sesutės Jai iš mokyklinio sąsiuvinio skiautelių susiūtas bloknotėlis, kurio viršelyje – vaikiška ranka pieštos gėlytės ir įrašas:
Mamytei
Dukrytė Kamutė
1944 m. V mėn. 7 d.
Į geležinkelio stotį kaip džentelmenas mus palydėjo gimnazistas, šešeriais metais už mane vyresnis Kostukas. Kai atsisėdom kupė, susiradusios savo vietas, pusbrolis, kad visą kelią nelaikyčiau medinės skrynutės, su kuria eidavau į mokyklą (joje būdavo įdėta kas nors pertraukos metu perkąsti, sąsiuviniai, rašikliai), turbūt užkėlė ant lentynos. Tada skrynutėje buvo Senelio man Parodos kalne nupirkti ir padovanoti reklaminiai leidinukai, labai brangus šv. Teresėlės rožinis, kurį man, kaip gerai mokinei, įteikė seselė, mūsų klasės mokytoja. Jis buvo toks: laikai jį iš viršaus, už auselės, abiejose pusėse – po virbaliuką su mažais karoliukais. Jis galioja visoms dienoms. Kai padarai gerą darbą, vienoj pusėj užkeli rutuliuką, o kai nusidedi, kitoj nuleidi. Vakare peržiūri „dienos reikalus“ ir pasižadi, atsiklaupus prieš miegą prie lovytės, prašydama Tėveliams ir sesutėms sveikatos, daugiau nenusidėti.
Jau ir Pakruojo stotis. Tėvelis perone su visa komanda – pusantrų metų už mane jaunesne Gražute ir penkeriais jaunesne Kamute, kurias arkliais atsivežė nuo pat Linksmučių. O aš užuomarša (nepastebėjau, kur pusbrolis uždėjo mano medinukę) taip ir paleidau į Biržus skubantį traukinį su visu turtu.
Nuotraukoje: Prisiminimų autortė, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narė Marija Macijauskienė
Nuotr. iš asmeninio albumo
