Vos dešimtį metų lietuvių spauda tegavo laisviau gyvuoti iki Didžiojo Karo. Spaudą leidus 1904 m., tik tų metų gale pasirodė pirmieji vieši lietuvių periodinės spaudos leidiniai – „Lietuvių Laikraštis“ Petrapilyje, „Vilniaus Žinios” Vilniuje. O 1915 m., vokiečiams Lietuvą užėmus, visa prieškarinė lietuvių spauda buvo sugriauta, ir vieną tarpą vos tik vienintelis „Rygos Garsas“ tebuvo likęs iš visų lietuvių prieškarinių laikraščių. Ir naujose vietose naujomis sąlygomis teko iš naujo atsigauti lietuvių laikraštijai po šio smūgio. Per tą trumpąjį laisvosios spaudos dešimtmetį iki 1915 m. – lietuvių spauda nesuspėjo išauklėti tikro profesinio žurnalisto. Tų laikų žurnalisto darbas buvo neatskiriamai susijęs su politiku, visuomenininko, kultūrininko darbu. Kiekvienas tautos veikėjas spaudos, darbą laikė vienu ryškiausių būdų aktyvumui pareikšti. Griežtas pasidalinimasa į sroves sudarė tokias sąlygas, kad kiekviena redakcija pirmoj eilėj buvo savo ideologijos tvirtovė ir jokių tiltų į priešingas tvirtoves nepripažino. Nebuvo nė konkrečių profesinių reikalų bendrumo.
Tais kilniais spaudos savanorių laikais labai retas teimdavo honorarus, tik keletas nuolatinių redakcijos darbininkų gaudavo atlyginimą. Kaip vėliau ir pasirodė, daugumo tų laikų spaudos darbininkų žurnalistinis darbas buvo ne profesinis tikslas, bet priemonė didesniems tikslams pasiekti. Tai ir nenuostabu, nes redakcija visada buvo ir bus tam tikras etapas, tami tikra mokykla, kurią dažniausiai išeina busimieji politikos vadai, visuomenės pirmūnai, kultūros, mokslo ir meno kūrėjai. Tokiomis sąlygomis prieškarinių lietuvių žurnalistų negausingame būrely negalėjo ir nesuspėjo pribręsti mintis apie savo organizacijos įkūrimą.
Nebuvo kada galvoti apie žurnalistų susiorganizavimą ir pačioj nepriklausomos valstybės pradžioj, kai vos ėmė atkusti karo metu nusilpusioji lietuvių spauda. Nei tarpusavio solidarumo reikalai, nei profesiniai interesai taip greit negalėjo pribręsti. Todėl matome, kad lietuvių žurnalistų organizacijos užuomazga kilo iš visai pašalinio, bet su nepriklausomu gyvenimu susijusio akstino – iš reprezentacijos reikalo.
Tai buvo 1921 metų pradžioj. Kilo mintis Kaune sulaukti Pabaltijo valstybių žurnalistų konferenciją, kuri prisidėtų prie tada jau pradėtųjų diplomatų žygių Pabaltijo valstybėms glaudžiau susiartinti. Paprastai ligi tol reprezentacijos uždavinius atlikdavo dr. J. Ereto vadovautoji „Elta“, tada buvusi didelė įstaiga su gausingu bendradarbių būriu. Atvykus užsienio žurnalistams, būdavo kviečiami redakcijų atstovai lietuvių spaudai reprezentuoti. Kilus kokiam bendresnio pobūdžio reikalui, įvykdavo redakcijų atstovų ir šiaip žurnalistų pasitarimų dar 1920 metais.
Tačiau Pabaltijo valstybių spaudos konferencija buvo nepaprastos svarbos reikalas, kurs vertė lietuvių žurnalistus pasirodyti organizuotai. Tuo labiau, kad latvių ir estų žurnalistai jau buvo suspėję anksčiau savo žurnalistų ir rašytojų sąjungas sudaryti. Dėl šių aplinkybių ir susirinko istorinis 1921 m. gegužės 11 d. pasitarimas, kurį galima laikyti Lietuvos Žurnalistų Sąjungos organizacijos pradžia.
Tame pasitarime dalyvavo: kun. J. Tumas-Vaižgantas, kapitonas (dabar pik.) J. Laurinaitis, A. Klimas, Busilas, B. Damskis, dr. E. Draugelis, Jonas Kriščiūnas, J. Pajaujis,B. Sruoga, A. Žukauskas-Vienuolis ir A. Voldemaras. Pasitarimui pirmininkavo kun. J. Tumas. Šiame pasitarime buvo svarstoma, kaip suorganizuoti atvykstančių Pabaltijo valstybių spaudos konferencijon svečių priėmimą. Susirinkusieji rado reikalinga išrinkti komisiją, kuri ne tik suorganizuotų svečių priėmimą, bet ir paruoštų įstatų projektą būsimai žurnalistų sąjungai. Komisija buvo pavadinta „Lietuvos Laikraštininką Sąjungos Organizacinė Komisija“ ir jon išrinkti: J. Laurinaitis, V. Biržiška ir dr. Eljaševas.
Minėtoji čia Pabaltijo valstybių žurnalistų konferencija Įvyko 1921 m. nuo gegužės 30 d. iki birželio 3 d. Tai buvo viso tolesnio šių valstybių spaudos bendradarbiavimo pradžia. Be lietuvių, joj dalyvavo 10 latvių ir 8 estų žurnalistai. Konferencijai pirmininkavo iš lietuvių dr. Draugelis,, latvių – Švabė ir estų -Anderkoppas. Buvo priimtos dvi rezoliucujis: 1) apie Pabaltijo valstybių kultūros, ekonomijos, politikos, militarinį bendradarbiavimą, 2) apie tų valstybių spaudos ir žurnalistų bendrabiavimą.
Tačiau po konferencijos mūsų žurnalistai vėl grįžo į kasdienius darbus ir rūpesčius. Gerieji pasiryžimai susiorganizuoti vėl pasiliko neįvykdyti, nes jokių konkrečių reikalų tam kaip ir nebuvo matyti. Organizacinė komisija, aktyviai atlikusi savo pirmąją uždavinio dalį konferencijos reikalu, antrosios dalies Įstatų – taip ir neįvykdė.
Kažin kaip ilgai tokia padėtis būtų užtrukusi, jei vėl nebūtų kilęs panašus akstinas iš šalies — buvo gautas latvių žurnalistų ir rašytojų sąjungos kvietimas atsiųsti delegatus į latvių pirmojo laikraščio 100 metų sukaktuves 1922 m. vasario 26 d. Ir vėl 1922 m. sausio 13 d. įvyksta susirinkimas, kur pasitarimo tema buvo „reagavimas į latvių spaudos šimtmetines sukaktuves“, kaip pasakyta šio susirinkimo protokole. Susirinkime dalyvavo: kan. J. Tumas, M. Šalčius, J. Pronskus, J. Laurinaitis, A. Klimas, A. Busilas, V. Biržiška ir M. Bagdonas.
Ir šis pasitarimas pakartojo jau anksčiau padarytąjį nutarimą, kad, „norint atsiliepti į latvių spaudos sukaktuves organizuotai, reikalinga turėti savo organizuotas branduolys, o pradėtoji nuo pavasario kurti Lietuvos Žurnalistų Sąjunga dėl kai kurių priežasčių yra sustojus kurtis. Todėl nutarta tuojau įsteigti tokią užuomazgą, apie kurią galėtų spiestis daugiau rašytojų ir žurnalistų“. Taip skamba tas nutarimas protokole.
Organizacijos istorijai bus įdomu pažymėti, kad šią užuomazgą V. Biržiška buvo pasiūlęs pavadinti „Lietuvos Žurnalistų Sambūriu“. Tačiau tas pavadinimas buvo iškritikuotas, ir siūlytojas jį atsiėmė. Tada sumanyta pavadinti „Lietuvių Žurnalistų Draugija“, bet pagaliau susitarta organizaciją pakrikštyti „Lietuvių Literatų Draugija”. Ten pat buvo išrinkta ir laikinoji valdyba, kurion ėjo kan. J. Tumas-Vaižgantas, J. Laurinaitis ir A. Klimas. Tai valdybai buvo pavesta ir latvius pasveikinti, ir draugijos įstatus paruošti ir steigiamąjį susirinkimą sušaukti.
Netrukus, jau 1922 m. sausio 31 d., įvyko pirmasis steigiama žurnalistų ir rašytojų susirinkimas, kuriame dalyvavo: kan. J. Tumas, M. Šalčius, B. Prapuolenis, J. Laurinaitis, A. Bružas, K. Kristutis, J. Pronskus, I. Ruseckas, A. Klimas, J. Strimaitis, M. Bagdonas, K. Sąmajauskas, A. Žukauskas-Vienuolis ir P. Būdvytis. Pirmininkavo kan. J. Tumas, sekretoriavo A. Klimas. Šiam susirinkimui jau buvo patiekti organizacijos įstatai, kuriuos faktiškai parašė pats kan. J. Tumas.
Šie įstatai labai trumpi, lakoniški, bet apima gana plačias veikimo sritis, tačiau labiau pritaikyti literatams. Įstatų istorijai labai charakteringa tai, kad, organizacijai reprezentaciniais akstinais besikuriant, į įstatus buvo surašyta tiek daug praktiškų uždavinių, kad užmiršta apie tuos reprezentacinius santykius su užsieniu. Tik susirinkime M. Šalčius pridėjo papildymą prie Sąjungos įstatų, kad sąjunga turi tikslą taip pat santykiauti su užsienio panašiomis organizacijomis.
Su nedidelėmis pataisomis šie įstatai ir buvo priimti organizacijos veikimo pagrindu, o pati organizacija pagaliau pavadinta „Lietuvių Rašytojų ir Žurnalistų Sąjunga“. Po įstatais, kaip sąjungos steigėjai, pasirašė: kan. J. Tumas, J. Strimaitis, A. Zukauskas-Vienuoljs, A. Klimas ir J. Laurinaitis. Įstatai įregistruoti pas apskrities viršininką 1922 m. kovo 11 d. Jau iš šių trumpai suminėtų sąjungos kūrimosi istorijos faktų aiškiai matyti, kad vienas aktyviausių jos įkūrėjų buvo a. a. kun. J. Tumas-Vaižgantas.
Tuo būdu plunksnos darbininkų, kaip pasakyta pirmuose įstatuose, branduolys buvo suorganizuotas. Kaip matome, vos keliolika žmonių figūruoja sąjungos užuomazgoj. Tas skaičius auga pamažu, kartu su pačios spaudos augimu. 1924 m. sąjungos narių skaičius pakilo jau iki 43, 1929 m. pasiekė 71. Tačiau narių sudėtis nepastovi, ir daugelį pirmųjų nariij matome nuo žurnalistikos nutolus, o žymus skaičius atėjo visai naujų žmonių iš priaugančios ir didėjančios žurnalistų šeimos.
Organizacijos pradžioj paprastai pasireiškia smarkus aktyvumas, kurio įkvėpėjai yra aktyvūs organizacijos veikėjai. Tokio pirmutinio aktyvumo laikotarpį mūsų sąjunga pergyveno 1924 – 25 m. Tai buvo „garsusis“ klubo laikotarpis, kurs, deja, liko tik epizodiniu reiškiniu ir nieko pozityvesnio nepadarė sąjungos gyvenime. O šiaip daugiausia buvo atlie kami reprezentacijos uždaviniai, kurie ilgai ir buvo svarbiausias sąjungos gyvavimo tikslas.
Dar nebuvo užtenkamai jėgų plačiau, aktyviau veikti, dar ir spauda nebuvo nusistovėjusi, žurnalistų kadras buvo netvirtas. Dai nebuvo įsigalėjęs antrasis svarbusis organizacijos cementinis elementas profesiniai reikalai. Tuo galima aiškinti eilę pasyviųjų metų sąjungos vci kime. Ir juo labiau ėmė kilti žurnalistų skaičius, daugėti profesiniai intr resai, tuo labiau stiprėjo mintis sąjungą labiau sužurnalistinti.
Šiuo sąjungos perorganizavimo klausimu ypač susirūpino a. a. dr. J. Purickis, kurs sąjungai pirmininkavo nuo 1925 m. Praktika rodė, kad sąjunga daugiau suinteresuoti ir labiau organizuotis linkę žurnalistai, o sąjungos įstatai savo pirmoj stadijoj ir įstatais ir planais daugiau buvo taikyta rašyto jams. Todėl kilo mintis su rašytojais persiskirti.
1929 m. kovo 22 d. „Mūsų Rytojaus“ redakcijoj įvyko reorganizacini sąjungos susirinkimas, kuriame dalyvavo 30 narių. Pirmininkavo dr. J.Purickis. Čia buvo nutarta pakeisti sąjungos pavadinimą tokiu: „Lietuve Žurnalistų Sąjunga“. Ten pat buvo priimtas įstatų pakeitimo projektą ir pavesta dr. Purickiui, A. Klimui, M. Šalčiui, F. Kiršai ir A. Hm/tu pakeistuosius įstatus pasirašyti. Naujieji įstatai buvo įregistruoti 1930 balandžio 12 d.
Perorganizuotoji sąjunga jau pačioj pradžioj ėmė rodyti naują akly vumą. Dar tais pačiais 1929 m. suorganizuotos spaudos laisvės atgavimu 25 metų paminėjimo iškilmės ir suruoštas pirmas bandomasis spaudu balius. Netrukus pradėta rūpintis žurnalistams susisiekimo lengvatomis, daryta pastangų įkurti klubą, skaityklą, pradėta galvoti apie pensijas n t. t. Bet tai jau mūsų naujoji istorija, kurios neaprepia mano teina
Kaip matyti iš mūsų sąjungos kūrimosi istorijos ir jos gyvavimo to lesnės eigos, jos kelias yra glaudžiai susijęs su spaudos ir žurnalistikų, augimo keliu. Nuo grynai reprezentacinio sambūrio į profesinę organizaciją – tokia yra šio kelio aiški linkmė. Sustiprinusi savo praktiškuosius pagrindus, pakėlusi mūsų žurnalisto profesinį išsilavinimą, jo etinį svorį ir užtikrinusi žurnalisto materialinę gerovę, sąjunga bus tikras ir atsakingas Lietuvos spaudos darbininkų ir jų reikalų atstovas. Žurnalistų sąjunga neturi ir negali būti vien organizacija iš vardo. Tik būdama gyva, aktyvi, kaip ir pati spauda, nuolat judri ir pačių žurnalistų aktyvumą kelianti, – tik tokia sąjunga tegali atitikti savo reikšmę ir vaidmenį lietuvių žurnalistikos ir visuomenės gyvenime.
