Dr. Purickis ypatingai domėjosi lietuvių žydų santykiais. Jam, dideliam humanistui, niekuomet nebuvo skirtumo tarp „eleno ir judėjo“; jis visuomet akcentuodavo, kad lietuvių žydų bendradarbiavimas yra ne tik galimas, bet ir naudingas ir svarbus faktorius tiek Lietuvos vidaus, tiek užsienio politikos atžvilgiu. Šią savo pažiūrą jis 1926 m., kaip oficiozo Lietuvos redaktorius, štai kaip formulavo vedamajame straipsny 133 numeriui: „Mums rodos, kad susitarti ir sugyventi su žydais būtų gal lengviausia, – lengviausia dėl to, kad tarp žydų ir lietuvių nėra arba bent neprivalėtų būti jokių politinių skirtumų“.
Dr. Purickis man sykį nurodė į žinomą faktą, kad net okupuotajame Vilniuje žydai pasdiko ištikimi Lietuvos sūnūs ir 1921 metais drauge su gudais ir kitomis tautinėmis mažumomis drįso boikotuoti lenkų įscenizuotus rinkimus į vadinamąjį „vidurinės Lietuvos seimą“.
Dr. Purickio nuomone, jokiam antagonizmui tarp lietuvių ir žydų, jau prieš karą bendrai kovojusių prieš caro režimą ir išvien ėjusių į Valstybės Dūmą, nėra ir negali būti vietos. Šimtmečiais kartu gyvenusieji lietuviai ir žydai dabar laisvoje Lietuvoje dar daugiau gali būti vieni kitiems naudingi. Nenuostabu todėl, kad, būdamas tokio nusistatymo, dr. Purickis buvo vienas iš pirmųjų (šalia prof. Mykolo Biržiškos), kurie įstojo į 1928 metais susikūrusią lietuvių žydų susiartinimo ir kultūrinio bendradarbiavimo draugiją.
Iki pat mirties dr. Purickis buvo tos draugijos valdybos narys. Dr. Pu¬rickis visuomet atsiliepdavo į kiekvieną svarbesnį Lietuvos žydų gyvenimo įvykį, lankydavosi paskaitose žydų klausimais, lankydavo žymesnių¬jų žydų teatrų gastroles Kaune („Habima“ ir kt.).
Paskutinį sykį man teko su dr. Purickiu susitikti Vilniui Vaduoti Sąjungos skyrių suvažiavime spalių 14 d., t. y., apie 10 dienų prieš jo mirtį. Jis džiaugėsi žydų atstovų dalyvavimu suvažiavime ir pareiškė
man savo pasitenkinimą tuo lietuvių ir žydų bendradarbiavimu šiuo sunkiausiu Lietuvos politikos reikalu.
Prieš pat mirtį per vieną susitikimą su vienu žymiu žydų visuomenininku dr. Purickis siūlė surengti lietuvitų ir žydų inteligentijos susitikimą, kur abi pusės galėtų viena antrai pareikšti savo nuomonę, ir pasiūlyti priemones dar glaudesniam sugyvenimui. Aš – sakė dr. Puriekis – gerai pažįstu visą žydų istoriją (jis buvo išstudijavęs visą daug-tominę Greco žydų istoriją ir susipažinęs su garsiąja Dubnovo istorija, – retas reiškinys ir tarp žydų inteligentų) ir žinau, kad tai yra kankinių dėl moralinių ir kultūrinių vertybių istorija, tuo tarpu naujoji lietuvių karta to nežino ir į žydus žiūri tiktai kaip į pirklių tautą. Tai yra didelė mūsų jaunimo klaida, – pabrėžė toliau dr. Purickis.
Lietuvių žydų bendradarbiavimui dr. Purickio mirtis sudaro skaudų nuostolį, tačiau reikia tikėtis, kad šios jo mintys neliks be pėdsakų ir įtakos tolesniam abiejų tautų sugyvenimui.
