Kalbėti išmintingai ne visada pavyksta. Ne visuomet kalbantysis girdimas, išklausomas iki galo. Neretai koją pakiša stereotipai. „Kalbėkime patys, girdėkime kitus” – tokiu pavadinimu pasirodžiusi publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga skatina suklusti: kodėl reikia kalbėti? Kodėl reikia girdėti? Paantraštė „Tragiškieji istorijos I940-I94I metai” (datos raudona spalva) mūsų mintis kreipia į sudėtingiausią ir problematiškiausią tautos istorinį tarpsnį, o viršelyje ir po atvartu tų laikų nuotraukos, archyviniai dokumentai žadina sąmonę suklusti.
Tai ne lengvo skaitymo knygelė prieš miegą. Snūdžiam protui irgi netinka. Centrinė šios knygos figūra – žymus literatūrologas, visuomenės bei politikos veikėjas, 1941 metų Laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Dėl jo užpernai gegužę, Kaune perlaidojant iš JAV parskraidintą urną su palaikais, kilusi aštri diskusija paskatino V.Valiušaitį imtis nelengvo uždavinio: ,,padaryti tą darbą, kurio niekas kitas už tave nepadarys” (p.9).
J.Brazaičio asmenybė, jo darbai kūrėją buvo patraukusi kiek anksčiau, kai 2010 metais su bendraminčiais kolegomis sukūrė dokumentinį filmą „Pavergtųjų sukilimas”, o po poros metų susukta nauja juosta „Juozas Brazaitis. Likau gyvenimo paraštėje”. Taigi istorinės bei dokumentinės medžiagos vis gausėjo, archyvinis arsenalas pildėsi, kas ir davė fundamentalių prielaidų minėtai knygai atsirasti. Kitas motyvas, vertąs imtis tokio darbo, kaip jau sakyta, palaikų perlaidojimo metu paaštrėjusi diskusija, kuri išryškina ir pačią knygos-monografijos koncepciją – „atsiliepti į tam tikras pozicijas, grindžiamas daugiausiai emocijomis ir tarybinės istoriografijos stereotipais, bet ne istoriniais faktais” (p.10). Dviejų pusių priešprieša nekurstoma, neaštrinama, siekiama kiek galint daugiau supratimo, aiškinimosi.
Nepaslaptis, dėl Juozo Brazaičio asmenybės kyla galybė gin¬čų – nuo 1941-ųjų birželio 23-čiosios, kai tapo laikinosios Vyriausybės vadovu, kai vyko skaudi, gili drama: kas ką… Tas „kas ką* lietė ir žydų bendruomenę. Pirmieji pogromai Kauno ,,Lietūkyje” – lietuvių nacijos tebekraujuojantl žaizda, kuri tvinksi per visą knygą. Tad ir Juozo Brazaičio asmenybė „apšaudoma” iš visų pusių. Nuomonės kartais metasi į aršius kraštutinumus: buvo toks, anoks, trečioks… Ypač ginčų temperetūra įkaito, kai J.Brazaičio palaikai buvo pargabenti į Lietuvą, o urna nebuvo įsileista į Vytauto Didžio universitetą, kur velionis tarpukariu profesoriavo.
Europarlamentaras prof. Leonidas Donskis laikosi nuomonės, jog iškilmingas perlaidojimas reiškia, kad „mes prisiimame faktiškai atsakomybę kaip valstybė už tą politiką, kurią vykdė tas kabinetas”(p.236). Žmonės, negirdintys kito balso, tarsi į pasaulį žvelgia, anot Martyno Heideggerio, pro įrėmintus ir nekintančios formos kontūrus, o konkrečiau pasakius – kaukę, pačių susikurtą. O Juk kaukėtas žmogus mato nebe pačią realybę, o tik regimybę. Toks individas, pasak filosofo, ideologizuotas arba perdėtai subjektyvus, nebepajėgia atsiplėšti nuo savo anonimiškojo socialinio vaidmens, praranda savo individualumą ir į pasaulio reiškinius pradeda žvelgti tik pro anonimiškų reikšmių akinius.
Knygoje nėra receptų ir tiesių projekcijų, ryškių punktyrų, kurie vestų į tiesesnį aiškumą, į tą metafora tapusia „tunelio gale šviesą”. Nėra vienos tiesos, juo labiau tiesmukiško atsakymo. Kito kelio nėra, tik kalbėtis, solidarizuotis su oponentu. Čia tiktų ir prof. viktorijos Daujotytės formuluotė: „solidorizuotis tik su tiesos ieškančiu. Bijoti tiesą žinančio, juolab – ją turinčio.”
Skirtingų nuomonių paletė akivaizdi. Ji plėtojama ir knygoje, nesibaiminant, nesidairant į šalis užuovėjos ar užtarėjų, šalininkų sau… Ieškota argumentų, paliudijimų, tų, kurie to meto pasaulį regėjo šviesiomis ir tamsiomis aplinkybėmis. Tekstai nors ir labai įvairūs, bet daro vientisos knygos įspūdį. Daugelis jų mane, kaip skaitytoją, įtikina arba skatina mąstyti, svarsti. O Rožės Šomkaitės ,,Vietoj testamento” (juo užbaigiama knyga) – tarsi sielos balsas. Autorei itin svarbu moralinis tyrumas, gilus, šviesus kultūrinio klodo jutimas, siejant su Juozo Brazaičio asmenybe, ginant Jo tapatybę. Taigi, pasak Sigito Gedos, ,,Žmoguje yra iki pabaigos bent lašas tikėjimo, lašas paskutinės vilties, lašas Dievo”.
Ir knygos tekstų autoriai nusitaikė į žmogaus dramos, glaudžiai susijusios su Lietuvos likimu, gyvuonį, ir skaitytojas jauste jaučia jo skaudulingus tvinksnius, visą aštrumą. Grįžimas į 1940-4l-uosius metus – nėra laisvo mąstymo tekstai. Tai ir didelio užmojo, atsakomybės klausimai su dar didesniu įsipareigojimu – sakyti tiesą, suvokiant istorijos tarpsnio ypatingumą, žinant dėl ko Juozas Brazaitis tvirtai stovėjęs likimo jam skirtose pozicijose. Giliai suvokęs to meto dramatizmą ir kas gali būti pražūtinga. Mes neaptinkame faktų, bent užuominų, kad būtų veikęs prieš žydus. Gerardo Biftkic (poeto Kazio Binkio sūnus) liūdijimu – ,,Ambrazevičius buvo asmenybė. Didelė asmenybė, ir jo kabinetą sudarė asmenybės, žinomos, išmanančios, iškalbingos. Turėjo įsitikinimus, pasaulėžiūrą. (…) Ambrazevičius buvo švietimo ministras ir laikinasis ministras pirmininkas. Ministru pirmininku turėjo būti Kazys Škirpa. Bet Škirpą vokiečiai internavo Berlyne ir neišleido”(p.65). Kuo palankiausiai apie Laikinąją Vyriausybę atsiliepia Mindaugas Bloznelis, 1941-ųjų sukilimo dalyvis: „Buvo pripažįstama kaip legali, sava vyriausybė. (…) Šita vyriausybė, mano galva, padarė labai daug. Daug padarė to, ką ji apskritai tomis sąlygomis ga¬lėjo padaryti, ji faktiškai vykdė buferio politiką. Kiek įmanoma stengėsi sušvelninti vokiečių terorą, jį amortizuoti, žydų atžvilgiu – taip pat” (p.92-93).
JAV teisėsaugos institucijos, politikai savo laiku ilgą metą Brazaičio atžvilgiu irgi nebuvo gailestingi. Tyrimas truko keletą metų, ir imigrantui iš okupuotos Lietuvos teko gyventi sudėtingomis sąlygomis – įtarimų žaizdre. Buvo išteisintas. Kitaip ir negalėjo būtis gyvenime (ir knygoje) Juozas Brazaitis išlieka kaip šviesi vientisa asmenybė, stoiškai tyra siela. Moralumas ir sąžiningumas vertybių gradacijoje iškyla kaip aukščiausi, substanciniai. Objektyvumo dėlei pasikliaukime kad ir Tatjanos Maceinienės knygos ,,Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoj…” teiginiu, nusakančiu Juozo Brazaičio asmenybę: ,,J.Ambrazevičius-Brazaitis buvo Lietuvos šviesuomenės ir kartu tikros aukštuomenės atstovas. Į šias garbingas gretas jis įsirikiuoja savo aktyvia kultūrine bei profesine veikla ir aukšta ,,išvidine kultūra”.(…) Plačia visuomenine veikla jis siekė geresnės savo šalies bei savo tautos ateities” (p.3l).
Tokia šviesi linija driekiasi ir per visą Vidmanto Valiušaičio keturių šimtų puslapių knygą, kurioje pagrindinio personažo gyvenimas užčiuoptas etapiškai ir logiškai pagrįstas. Vidinis leidinio siužetas prisodrintas išorinio dramatizmo, vis tvyrant lemtingam klausimui: ar buvo įmanoma atverti VDU duris pargabentiems palaikams? ,,Ne! Neįmanoma!”,- girdėjosi kategoriškųjų balsai. ,,Reikėjo”! – sakė kita pusė. Dvi pusės – diametraliai priešingos. Tai kuria puse turi tikėti autorius?
Tikėti ir pasitikėti, kad pasakytų kažką sava? Kur atsakymo pradžių pradžia ir kur taškas? Galutinis? Čia ir ryškėja leidinio pozicija – kalbėti tik argumentų kalba. Būtent argumentų ir jokiu būdu nevienpusiškai, esmingai mąstant apie žmogaus likiminę būtį. Žmogaus, kuris įsiplieskusio pasaulinio karo akivaizdoje turėjo apsispręsti: gelbėti save ar Lietuvą, sykį jau atiduotą okupantams? Šiuo atveju V.Valiušaičio pilietinė ir publicistinė pastanga byloja, jog būtina įveikti ribą tarp to, kas efemeriška, paviršutiniška, eklektiška, stereotipiška, ir to, ką privalome dar sau atrasti, suprasti, įsisąmoninti,- principinė. Kalbėti, girdėti, išklausyti ir susikalbėti – tai ir prestižo reikalas.
Tiesa gali mums atsiverti, jei mūsų sąmonė bus imli. O ir objektyvaus, argumentuoto kalbėjimo niekada nebus per daug. Prof. Arūnas Gumuliauskas savo tekste ,,Knygą palydint” pasigenda kalbamu klausimu ir fundamentalios mokslinės studijos, ,,kurioje būtų profesionaliai
išanalizuota 1940-1941 metų laikotarpis, ypatingą dėmesį skiriant birželio įvykiams, bei padėtas taškas įvairioms spekuliacijoms” (p.14).
Atpasakoti stambaus veikalo turinį, prisodrintą faktų, archyvinių dokumentų, nuomonių sankirtų – neįmanoma. Jį reikia skaityti, tirti, aiškintis, interpretuoti – suvokiant gilumines priežastis, saugant pamatinį vientisumą, įveikiant stereotipus savyje.
