Susiruošę į susitikimą su žmogumi visada nerimaujame – ar pavyks jį prakalbinti, ar jis atsivers?.. Kaip įgyti būsimo herojaus palankumą, kad jis priimtų mus maloniai, kaip ,,išpešti“ kuo daugiau įdomių faktų ir detalių?..
Nurodymai
Dar taip nebuvo – mano būsima herojė tylėjo, tarsi nebylė… Būna, kad kartais žmogus mažai kalba, kad reikia iš jo pešti žodį po žodžio, bet kad nė vieno…
Sutrikęs nebežinojau ką daryti. Mano palydovas – bendrovės vadybininkas, bandė padėti, ragino savo darbuotoją papasakoti apie save, bet moteris ir jo neklausė. Tada paprašiau jį palikti mus vienus. Pamačiau, kad kandidatė į herojus iškart lengviau atsiduso, atsipalaidavo, tarsi būčiau išėjęs aš, svetimas, nepažįstamas, o ne saviškis. Po truputį, po žodį, po sakinį moteris pradėjo pasakoti apie savo darbą ir gyvenimą. Sunku buvo patikėti, rodės, kad priešais sėdi visai kitas žmogus.
Visada prisimenu tą keistą istoriją, kai susiruošiu į naują kelionę, į naują susitikimą ir nerimauju – o kaip šį kartą – ar pavyks prakalbinti būsimą herojų?..
Žinau, kad visiems plunksnos broliams tas klausimas yra opus, ypač rašantiems apie žmones. Juk nuo to priklausys rašinio kokybė. Žinia, galima apeiti kuklesnį žmogų – jei pats mažai kalba, teirautis bendradarbių, vadovų, kaimynų. Vis dėlto niekas tiek negali pasakyti, kiek jis pats. Juk kiekvienas ištartas žodis yra geriausia pašnekovo charakteristika. Taigi visais būdais tenka lįsti į jo pasaulį, į jo širdį. Kokie jie?
Viena knygos ,,Kas liko už kadro“ autorių Eva Tombak prisimena, kad pradėjusi dirbti buvusiame žurnale ,,Jaunimo gretos“ ir gavusi užduotį parašyti apybraižą apie pavyzdingą provincijos darbininką, kartu išklausė šitokį atsakingojo sekretoriaus nurodymą :,,Man nesvarbu kokių gudrybių griebsies, kad atvertum herojų. Kalbėk nuo aušros lig sutemų. Gerk, miegok su juo – kam rūpi? Svarbiausia – prakalbink, prisibelsk iki jo sielos.“
Žurnalistė nerašo, kokių būtent gudrybių ėmėsi bendraudama su savo herojumi, ar pažodžiui suprato sekretoriaus žodžius gerti ir miegoti, ar tik kaip hiperbolę, kaip juodą humorą. Matyt, ir patyręs žurnalistas nieko subtilesnio, moralesnio negalėjo patarti savo jaunai kolegei, ko gero, ir pats nežinojo. Be to valdininkiškai nurodyti visada lengviau, negu profesionaliai patarti.
Ir man šiuo klausimu niekas nieko nepatardavo, nebent taip pat brutaliai – gerk… Arba – pats galvok… Štai ir galvoji…
Lauktuvės
Kad žmogus prabiltų, kad imtų su mumis noriai bendrauti, labai svarbu įgyti jo palankumą, pasitikėjimą. Vos tik įžengiame į būsimo herojaus kabinetą, butą ar kitą numatytą susitikimo vietą, jis smalsiai ima tave tyrinėti, nekantriai laukia, ką jam pasakysi, kokiais žodžiais į jį prabilsi.
Garsusis amerikiečių psichologas Dale Carnegie savo bestseleriu tapusioje knygoje ,,Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ pastebi, kad labiausiai žmogų palankiai nuteikia jam pasakytas geras žodis, pagyrimas. Jis pataria – jeigu jau nėra ar nerandame už ką pagirti paties pašnekovo, tai girkime jo namus, vaikus, gyvūnus, daiktus – sakysime, ant sienos kabantį paveikslą, girdi, koks geras jūsų skonis ir panašiai. Kartu psichologas įspėja – tie pagyrimai turi būti nuoširdūs – girkim žmogų tik už tai, už ką jis tikrai vertas, už ką laukia pagyrimo, kuo, galbūt, ir pats nori pasigirti.
Taigi, atėję pas būsimą herojų dairykimės, už ką galima būtų pagirti jį. O dar geriau – prieš ateinant, atvažiuojant sužinoti apie jo gerus darbus. Pasakę vieną kitą šiltą žodį, tuoj jo veide pamatysime malonią šypseną, dėkingumą, palankumą ir pasirengimą toliau bendrauti.
Tradicinis klausimas ,,Kaip gyvenate?“ vėlgi gali daug padėti. Žinoma, jeigu jis nebus formalus, jeigu paklausę užteksime kantrybės išklausyti žmogaus pasakojimą, kaip jis gyvena, kas jį jaudina, kas jam rūpi.
Kartą vienišas kaimo žmogus išsitraukė nuotraukų albumą ir, lėtai versdamas puslapį po puslapio, ėmė rodyti vaikų ir anūkų nuotraukas, kartu pasakodamas, kur ir kaip jie gyvena, ką veikia, kur mokosi. Supratau, kad jis neturi su kuo pasidžiaugti savo vaikais ir anūkais, kurie, iš visko sprendžiant, seniai jį užmiršo. Tad kantriai klausiausi, žiūrėjau, gyriau, džiaugiausi tais jo vaikais ir anūkais, užtat po to prasidėjo atviras, nuoširdus pokalbis apie jo paties gyvenimą.
Išties, geras žodis, dėmesys žmogui palankiai nuteikia jį, paruošia tolesniam dalykiniam, atviram pokalbiui. Ir priešingai – neatsargus, neapgalvotas, nepasvertas žodis gali sugadinti susitikimą, suerzinti pašnekovą. Kartą, nuvykus pas vieną skundo autorę, mano palydovas – seniūnijos žemėtvarkininkas, matyt, mėgstantis šiurkštoką humorą, neatsargiai pajuokavo ir moteris bemat užsiplieskė: ,,Ką – atvažiavot iš manęs pasijuokti?“ Visos mano pastangos nuraminti ją, įtikinėjimas, kad nenorėjom jos užgauti, įžeisti, nuėjo niekais – moteris užsidarė, įsitempė, ėmė žiūrėti į mus kaip į priešus ir atvirai kalbėtis nepanoro.
Apie būsimo pašnekovo palankumą turėtume galvoti ne tik įėję į jo namus ar jo kabinetą, bet jau ruošdamiesi į kelionę.
Prisimenu kartą skambindamas vienam rajono valdininkui dėl savo atvykimo kreipiausi į jį pavarde. ,,Jūs žinote mane?“ – maloniai nustebo žmogus. Tiesą sakant, nežinojau, bet prieš skambindamas toje pačioje įstaigoje pasiteiravau – jaučiau, kad nepatogu bus bendrauti nežinant su kuo konkrečiai kalbi. Žinoma, galima kreiptis direktoriau, vedėjau, viršininke, bet juk tai pareigos, o ne žmogus… Kai kitą dieną nuvažiavau, jis priėmė mane labai maloniai, kaip seną pažįstamą – juk žinojau jį… Na, jeigu mano pašnekovas būtų buvęs koks didesnis viršininkas, kurio pavardė dažniau skambėtų, gal jis ir nebūtų taip nustebęs, kad aš jį žinau, o čia – vidutinio lygio valdininkas, kurio ir savame rajone ne visi žino, bet štai respublikinio laikraščio žurnalistas žino, kad pačiame Lietuvos pakraštyje toks yra…
Taigi kiek nedaug kartais tereikia, kad įgytum būsimo pašnekovo palankumą. O tą ,,nedaug“ galima įvardinti kaip paprasčiausią dėmesį, pagarbą žmogui, elementarią kultūrą.
Jeigu jau nesuspėjom tinkamai pasiruošti būsimam susitikimui, neradome už ką pagirti ar kitaip pamaloninti pašnekovą, tai šitą padaryti dar galime ir pokalbio metu. Ne vieno yra patirta, kad žmogų itin maloniai nuteikia atidus įsiklausymas į jo bėdą ar problemą. Jis tai jaučia, mato iš mūsų akių, mūsų reakcijos – šito mes niekaip nenuslėpsime. Ir jeigu mato, kad mes ne tik atidžiai klausomės, bet ir girdime, sakysime, kartu piktinamės, kartu džiaugiamės, dažnai ir klausinėti nebereikia – jis pats kalba vis karščiau, atviriau ir nuoširdžiau, nes jaučia, kad kalba ne tuščiai, ne sienoms, kad sutiko tokį, kuris jį supranta, užjaučia ir yra pasiruošęs jam padėti.
Pamenu, kaip po vieno tokio ilgo, nuoširdaus, atviro pokalbio apie konfliktą su broliu senukas pasidžiaugė: ,,Ačiū, pasikalbėjau kaip lygus su lygiu.“ Pasirodo, jis buvo patenkintas ne tik dėlto, kad atidžiai jo klausiausi, nuoširdžiai patariau, kaip spręsti iškilusią gyvenimišką problemą, bet ir tai, kad nepajuto kokio nors aukščių skirtumo, žiūrėjimo iš viršaus. Vadinasi, visada būtina nusileisti iki pašnekovo, ypač jei tai yra paprastas, kieno nors skriaudžiamas senukas, su kuriuo niekas nesiskaito. Nusileisti čia, matyt, reikštų įeiti į jo sunkią padėtį, pasijusti jo kailyje.
Kartu turime galvoti apie pašnekovų ,,papirkimą“ ir kitais, jau ne tokiais subtiliais, o atvirais būdais.
Antai viena mergina apie savo įdomią istoriją, kaip buvo pagrobta ir tarsi vergė parduota už žmoną azijiečiui, bet iš jo pabėgusi ir grįžusi į Lietuvą, sutiko papasakoti tik su sąlyga, jei sumokėsiu šimtą litų. Kreivai šypsodamasis redaktorius davė man juos. Gavusi pinigus, mergina jau mielai, atvirai viską papasakojo, parašiau gerą apybraižą, o dabar galvoju – ar mums nereikėtų dažniau dirbti ir šitokiu būdu – tiesiogine prasme pirkti būsimų pašnekovų palankumą?
Juk nešame saldainius gydytojoms, seselėms, masažistėms, sekretorėms, darželių auklėtojoms, mokytojoms, kitiems darbuotojams – vėlgi norėdami, kad jie mums būtų malonūs, paslaugūs, atidūs, kad gerai mus aptarnautų, kad mylėtų mūsų vaikus. Taigi kodėl negalime pasiimti saldainių dėžutės važiuodami pas būsimą heroję, kitą pašnekovę?.. Rastume, ką nusivežti ir važiuodami pas būsimą pašnekovą – vyrą… Juk mus pačius mūsų būsimieji herojai dažnai pavaišina – padeda kavos, saldainių, dar ko nors, tad būtų visai normalu, gražu, kad ir mes pasirodytume ne kiaulės ir ištrauktume savo lauktuves…
Vietos
Bet kartais ir kalbėti nusiteikęs herojus apie save nedaug tepasako – vienas iš kuklumo, kitas paprasčiausiai nežinodamas, kas mums įdomu, svarbu. ,,Klauskite,“ – sako jis. Tačiau būna, kad ir pats nebežinai ko klausti, kai jau žinai svarbiausius būsimo herojaus biografijos, jo gyvenimo faktus. Bet visada norisi ,,išpešti“ kokių nors įdomių detalių, kurios gerai charakterizuotų žmogų, per jas atsiskleistų jo vidinis pasaulis. Sėdi kartais su juo valandą, kitą, pats kankiniesi ir pašnekovą vargini, bet nieko įdomaus neišpeši. Tad kaip sužadinti jo atmintį? Juk neabejotinai joje yra užsifiksavę šimtai įvykių, faktų, įvairiausių smulkmenų, kurios jam pačiam, galbūt, atrodo nereikšmingos, bet mums – aukso kruopelytės, iš kurių paskui tapome žmogaus paveikslą.
Ne kartą pastebėjau – užtenka, sakysime, pakeisti pokalbio vietą ir nauja aplinka sukelia naujas asociacijas – jas pažadina sutiktas žmogus, koks nors daiktas. Arba užsuki su herojumi į jo darbovietę ir tavo akyse jis pradeda ,,dirbti“, veikti, matai, girdi, ką jis kalba, kaip kalba, ką jam sako bendradarbiai, pavaldiniai, kaip sako, kaip į jį žiūri, kokiais žvilgsniais palydi. Galima sakyti, kad jį čia tarsi apšvieti, pamatai kitomis spalvomis.
Panašiai būna ir užsukus į pašnekovo namus – čia vėlgi ima kalbėti kiekvienas daiktas – kaip žmogus gyvena, kokia čia tvarka, kokia šeima, kaip žmona, vyras, vaikai žiūri į tavo būsimą herojų, kuris jiems ir nėra joks herojus, ką jis sako namiškiams, ką jam sako, kokia čia atmosfera, kokie santykiai, koks pasaulis.
Pamenu, ruošiausi rašyti apie vieną garsią daugiavaikę motiną. Kai nuvažiavau, iš pradžių kalbėjomės lauke, paskui užėjome į vidų. Moteris bendravo gana noriai, sužinojau daug įdomių faktų, apie tą šeimą formavosi geras įspūdis, atrodė, kad išeis neblogas rašinys. Besikalbant atėjo pietų metas, sakau, nebetrukdysiu jūsų – tikriausiai turite šeimynai pietus ruošti. Tada motina ir sako vienai iš dukterų: ,,Virk pietus.“ ,,Pati virk.“ – atšovė ši… Paskui, jau išeinant, pastebėjau, koks mažas stalelis virtuvėje stovi, klausiu, kaip sutelpat už jo tokia didelė šeimyna – keliolika žmonių. ,,Ai, kas kur,“ – numykė moteris. O pasirodė, kad ir neverda tų pietų, pavalgo kas ką, tad šeima už to mažo stalelio retai ir susėda… Štai ir turi apytikrį tos šeimos gyvenimo vaizdą…
O jei kalbėtum su žmogumi kur nors kavinėje, kaip tai dabar dažnai daro įvairių rašinių, dažniausiai interviu autoriai – ką apie herojų sužinotum?.. Tik tiek, kiek jis pats apie save papasakotų. O juk kiekvienas stengiasi parodyti save tik iš gerosios, paradinės pusės ir jei nežvilgtersime į kitą – kasdieninę, herojaus paveikslas bus nepilnas, netikras, tokį rašinį paskaitę žmonės sakys, kad netiesą rašome, kad šitas žmogus ne toks yra…
Pašnekovai
Herojui geriau atsiskleisti padeda ir akyvus mūsų bendravimas su juo. Jeigu vien tik klausinėjame, žmogus greitai išsisemia, pavargsta. Herojaus atmintį sužadina ir paties žurnalisto įsiterpimas – kai nustoji klausinėti ir pereini į paprastą dviejų nepažįstamų žmonių bendravimą, kaip tai būna traukinyje, autobuse, dar kur nors. Tada pašnekovas atsipalaiduoja, nebesijaučia tarsi tardomas, ypač jei tas pokalbis atskleidžia kokį nors žurnalisto ir jo būsimo herojaus bendrumą – bendrą pomėgį, kadaise dirbtą panašų darbą ar net turimą ligą.
Kartą paklausiau savo pašnekovą – darbštų ūkininką, ar jis išgeria. Ne, sako, negaliu – skrandis streikuoja. Pasakiau, kad ir aš nebegaliu gerti – ir man sveikata nebeleidžia. Kai išsipasakoję savo bėdas, pasidaliję liaudiškais receptais, patarimais kaip gydytis vėl sugrįžome prie temos, tai jau buvo visai kitas žmogus – atviras, nuoširdus, tarsi netikėtai sutiktas bendraamžis iš gimtojo kaimo…
Panašiai buvo, kai jaunystėje ruošiausi rašyti apie vieną garsų kerdžių iš Jonavos rajono. Tada prasitariau, kad ir aš vaikystėje padėjau tėvams ganyti kolūkio avis. Kaip žmogus pasikeitė! Kurgi – juk susitikom du piemenys!.. Šeimininkas, kalbantis prie vaišių stalo, parodė net savo taupomąją knygelę, o paskui padiktavo visų savo vaikų adresus – sakė – važiuosi kur, būsi tame mieste, prireiks nakvynės – būtinai užeik pas juos…
Taigi čia turime dar vieną bendravimo su herojumi aspektą – kartais ne tik mes norime su juo pasikalbėti, bet ir jis to nori, ypač provincijos žmogus, kurį žurnalistai ne taip dažnai aplanko, kurie jam dar nėra įkyrėję, kaip sostinės žvaigždėms ir žvaigždutėms. Priešingai – tu pats jam esi šiokia tokia žvaigždutė, tu jam esi įdomus, jis pats tave ima klausinėti, jis pats ima interviu… Ir ta situacija vėlgi tenka tinkamai pasinaudoti, kartu pagerbiant žmogų, įvertinant jo vaišingumą ir gerą širdį.
