Tą vakarą, kai Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune vyko dramaturgo Gedimino Jankaus dviejų dalių istorinės dramos „Kybartų aktai“ *) pristatymas, sodelyje, prie Antano Smetonos paminklo, degė daugybė žvakučių. Jas atnešė ir uždegė miestiečiai, dar kartą išreikšdami pagarbą nepamirštamam Prezidentui.
Antano Smetonos vardas visiems laikams įrašytas į Lietuvos istoriją. Tačiau niekada nenutilo svarstymai ir reiškiamos įvairiausios nuomonės, bandant įvertinti Respublikos Prezidento įvairiašakę veiklą ir prieštaringą asmenybę, stengiantis kiek galima objektyviau suvokti jo valdymo laikotarpio istorinę reikšmę, Lietuvos likimą. Vis dar neatsikratoma sovietinės ideologijos sukurto stereotipo vertinant Antano Smetonos elgesį 1940 metų vasarą.
Dramaturgas Gediminas Jankus, parašęs ne vieną istorinę ir biografinę dramą („Amžinas keleivis“, „Ir šviesa, ir tiesa“, „Stolypino vagonas“ ir kt.), sukaupęs drąsą, ėmėsi meninėje kūryboje dar beveik negvildentos temos, kaip pastebėjo poetas Robertas Keturakis, į pirmą planą iškeldamas žmonijos, tautos, žmogaus likimą.
Taigi, nors dramos veiksmas vyksta tik vieną dieną ir naktį – 1940-ųjų birželio 15-tąją, – tačiau aprėpia platų Lietuvos istorijos laikotarpį. Dramaturgas gretina įvykius ir žmones, analizuoja jų poelgius, samprotauja, teigia ir neigia, iškelia herojus virš kasdienybės ir lemties ir vėl skandina juoduose akivaruose. Bandydamas suvokti tai, kas įvyko, kas tie žmonės, sprendę Lietuvos likimą ar prisidėję prie jos agonijos, Gediminas Jankus pažeria daugybę faktų, stengdamasis paskatinti skaitytoją (manykime, ateityje ir žiūrovą) giliau susimąstyti, atsisakyti trafaretų ir suvokti: istorijos labirintuose nėra vien teisiųjų ir neteisiųjų, ne viską lemia vien fizinė galia, sąžinė ir nuojauta, išdidumas ir pasiaukojimas.
Dramoje tik du svarbiauisi veikėjai – Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona ir Pirmasis Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, buvęs vidaus ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras. Visi kiti – šauliai, pasienio policininkai, organizacijos „Geležinis Vilkas“ aktyvas, demonstrantai, agentai, saugumiečiai – autorius juos ivardina kaip Chorą arba Paternalijų – tik fonas, atkartojantis bei šiek tiek papildantis pagrindinę temą ir galintis duoti peną pjesės režisieriui intensyvinant scenos veiksmą. Tiesa, vienoje kitoje vietoje užsimenama apie žinomas ano meto asmenybes: Ministrą Pirmininką Antaną Merkelį, generolus Musteikį, Tallat-Kelpšą bei kitur, tačiau šios punktyrinės personalijos beveik nieko neduoda nei dramos turiniui, nei veiksmui.
Gerai žinome, kad tą lemtingąją birželio dieną Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras Kybartuose nebuvo susitikę, nors mažai trūko, kad tai būtų įvykę. Tą dieną Prezidentas, įveikdamas
įvairias kliūtis ir patyręs bendražygių išdavystę, perėjo valstybės sieną, o buvęs Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras grįžo į Lietuvą, tikėdamasis pagarbos ir valdžios, tačiau tuose pačiuose Kybartuose buvo sulaikytas ir neišvengė tragiško likimo (buvo tardomas, kalinamas, išgabentas į Maskvą ir 1942 m. gruodžio 16 d. mirė Butyrkų kalėjime). Galima sakyti, tai ir vienos, ir kitos iškilios asmenybės vilčių žlugimo naktis. Vadinamieji Kybartų aktai buvo pasirašyti vėliau, tačiau tai nėra kliūtis dramaturgui jais remtis ir net „padaryti“ pagrindine dramos ašimi.
Drama sukonstruota dviejų priešingų jėgų – personažų – konfrontacijos principu. “Šlovė ir garbė lietuvių tautos Mozei… mūsų valstybės gyvybės versmei…“ – vos pasirodžius Antanui Smetonai, gieda Choras. Ir toliau Prezidentui negailima gražių epitetų: tautos pranašas, tautos garbė ir simbolis, tikras Mesijas, jaunosios kartos auklėtojas ir globėjas, visų pasiekimų įkvėpėjas ir mecenatas ir t.t.
Antanas Smetona įsijaučia į tą išgarbintojo vaidmenį. Tačiau viskas pasikeičia, kai pasirodo Augustinas Voldemaras, didelių ambicijų žmogus, ne kartą stojęs skersai kelio Prezidentui, turįs savo sąskaitų ir su juo, ir su Lietuva, o dabar jau įsivaizduojąs esąs tikrasis valstybės gelbėtojas.
Tada ir pasipila kaltinimų, priekaištų, įžeidinėjimų lavina.
„Pats esi apkvailintas, nustumtas, gėdingai bėgantis. Kur tavo jėga?“ – niršiai šaukia Augustinas Voldemaras. Nepagarbių žodžių, priekaištų lavina tarsi turėtų galutinai pribaigti, morališkai sužlugdyti Smetoną: silpnas, neryžtingas, apsimetėlis, bevalis, galiausiai: „Pats esi apkvailintas, nustumtas, gėdingai bėgantis. Kur tavo jėga, kur atramsčiai?“ Žinoma, Antanas Smetona nelieka skolingas: tuščiagarbis svaisčiotojas, filosofas, priešgyna, įžūlėlis…- štai koks tas Voldemaras, jau įsijautęs į valstybės gelbėtojo vaidmenį.
Apskritai, dramoje gal per daug (per ilgai) žarstomasi deklaratyviais kaltinimų žodžiais, abstrakčiomis publicistinėmis replikomis ir toji dviejų asmenybių priešprieša primena aršias bekompromisines varžybas: kas ką sugniuždys, palauš, labiau sumenkins. Suprantamas autoriaus noras pateikti kuo daugiau faktų, interpretuojant jau girdėtas ar trafaretines frazes.
Knygos įžangoje Gediminas Jankus prisipažįsta perskaitęs daugybę ano meto veikėjų ir liudininkų knygų, atsiminimų, laiškų ir, juos lygindamas, norėjęs išryškinti kai kurias iki šiol nutylimas aplinkybes, pažvelgti į jas kitu žvilgsniu. Ar autoriui pavyko atsakyti į paties keliamus klausimus? Kodėl paskutinio Vyriausybės posėdžio metu buvo nuspręsta nesipriešinti bolševikų ultimatumui ir agresijai? Kodėl vis dėlto Antanas Smetona nutarė pasitraukti iš Lietuvos kritiška akimirka? Ar tik baimė dėl savo ir šeimos likimo lėmė tokį Prezidento elgesį? Pagaliau kodėl taip įnirtingai buvo stengiamasi sugrąžinti jį iš Kybartų? Ir kas būtų atsitikę, jeigu Prezidentas būtų grįžęs į Kauną? Kokio jo parašo reikėjo sovietams? Tikriausiai juo būtų pasinaudoję perduodant valstybės valdymo įgaliojimus sovietų suformuotai valdžiai ir visiems laikams nebeliktų teisinio pagrindo ginčyti okupacijos.
Klausimų daug ir jie labai sudėtingi. Dramaturgas G. Jankus nesistengė (ir negalėjo) į juos vienareikšmiškai atsakyti. Iškėlęs daug prieštaringų vertinimo aspektų, jis ragina nepamiršti šios temos, ir stengtis atskleisti tikrąją tiesą.
Autorius nepaiso tradicinių dramos taisyklių, lengvai pereina iš esamojo laiko į buvusį ar būsimą, tarsi pats garsiai svarstydamas ir ragindamas susimąstyti: ar istorijoje buvo tik teisieji ir neteisieji? Ko verta pareiga ir sąžinė ir kaip tai išmatuoti? Ar galima reikalauti iš Tėvynės ir žmogaus tiek, kiek nepajėgia duoti? Ar galima rašyti dviejų svarbių Lietuvos žmonių politinį testamentą ir padėti galutinį tašką istorijos byloje?
Beje, dėl istorijos. Istorine tematika lietuvių dramaturgijoje neturi labai tviertų tradicijų. Iš prieškario metų žinome Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, Maironio, dar vieno kito autoriaus istorinius veikalus. Vėliau tautos dvasios studijų, istorinių laikotarpių meninio įprasminimo ėmėsi Juozas grušas, Justinas Marcinkevičius, JAV – Kostas Ostrauskas… Šių autorių pjesės, nors ir nepraradusios meninės vertės, vis labiau pamirštamos ir teatrų scenose jau nebematome. Ir dėl Gedimino Jankaus „Kybartų aktų“ vyksta diskusijos apie kauniečio režisieriaus Vytauto Balsio ir jo bandraminčių pastatytą ir parodytą G.Jankaus dramą „Kybartų aktai” Kauno „Romuvos” kino teatro scenoje. Rudenį numatoma dramą dar kartą parodyti Kaune. O Lietuvai?
Pagaliau ir istorikų (ypač jaunosios kartos) dėmesys 1940 – 1941 metų įvykiams yra menkas. Rodos, dabar archyvai, buvę slapti fondai prieinami. Kas ryšis imtis čia paliestos temos?.. Vienu paskutinių Antano Smetonos replikų pjesėje skamba taip: „Istorija viską sudėlios…“ Tikėkime, taip ir bus.
*Gediminas Jankus. Kybartų aktai: dviejų dalių drama. – Kaunas, Naujasis lankas, 2012 m.
Nuotraukose: Publikacijos autorius, rašytojas ir žurnalistas Laimonas Inis (apačioje); Kaunietis dramaturgas Gediminas Jankus ir jo „Kybartų aktai” (viršuje)
Ričardo Šaknio nuotr.
