GEDIMINAS JANKUS. MODERNUSIS TURGENEVAS: SPINDESYS IR SKURDAS

„NEMUNAS”, kultūros ir meno savaitraštis

Jankus_1a_II_a.jpgNacionalinis Kauno dramos teatras visu atnaujintu korpusu ir veidu pasisuko į XIX amžiaus rusų klasiką ir pateikė premjerą – Ivano Turgenevo „Mėnuo kaime“. Pateikė rimtai ir susikaupęs, su gilia raukšle kaktoje, atmetęs autoriaus sumanytą penkiaveiksmės komedijos pobūdį ir pervadinęs veikalą „drama“. 

Ką gi, drama tai drama, su kūrėjais nepasiginčysi, ypač su tokiu rusų klasikos žinovu ir specialistu, kaip Valius Tertelis, kuris jau daug metų gilinasi į rusų realizmo ir psichologizmo subtilybes Maskvoje, garsiojo meistro P. Fomenkos (mirusio praėjusiais metais) teatre. Mokytojo metodas ir idėjos, norisi manyti, turėjo įtakos ir režisūriniam V. Tertelio darbui. 

Akivaizdu, kad retas režisierius nūnai imtusi gan rizikingo sumanymo – perteikti psichologiniu realizmu pagrįstą, gerokai senstelėjusį, ne patį geriausią I. Turgenevo scenos veikalą. Taip, „Mėnuo kaime“ – nestokojanti komedinio charakterio, ironijos ir paradoksalių situacijų pjesė, tačiau įprastą rašytojui personažų bešališką stebėjimą čia vietomis užgožia primygtinės veikėjų charakteristikos bei butinis-psichologinis fonas. 

V. Tertelio užmojis nūdieniškai perteikti realistinės pjesės psichologizmą ir jausmų pinkles sveikintinas, tačiau man pasirodė itin problemiškas keliais aspektais. Visų pirma, režisūra ne tik pasiklydo „tarp trijų pušų“ , (modernumas, realizmas, pjesės traktuotė) bet ir pakliuvo į savo pačios sumeistrautus pelėkautus. „Psichologinės tiesos“ pelėkautus, kurie triukšmingai suveikdavo, kai tik režisierius bandydavo šokčioti nuo postmoderninių įmantrybių (banalybių) prie dar banalesnių K. Stanislavskio kažikada naudoto realistinio perteikimo metodo.

Jau minėjau V. Tertelio traktuotę – veikalo sudramatinimą. Tuo neapsiribota. Pjesė gerokai kupiūruota, todėl kai kurių veikėjų elgsena, švelniai tariant, sunkiai motyvuojama tuo naftalininiu stanislavskišku metodu. Tada prašom – pasitelkiami postmodernios pasąmonės vingiai ir viskas išsisprendžia… Toji suskaldyta, liguista, vos ne „proto sutemose“ klaidžiojanti traktuotė (ypač Arkadijaus Islajevo ar jo žmonos Natalijos Petrovnos) disonansu skamba, lyginant su kitais, tradiciniais butiniais-psichologiniais personažais. Teksto trumpinimai nežinia kuo pagrįsti, tiesa, kai kurių veikėjų atsisakyta, manau, pagrįstai – dingo vokietis guvernantas Šaafas, simboliniu šešėliu teliko Kolia, tačiau juk buvo galima logiškai atsisakyti spektaklio pradžioje nieko nesakančios, buitinės ir banalios kortų lošimo scenelės, kurioje Šaafo funkcijos kažkodėl perleistos tarnui Matviejui… Režisūra drąsiai laužo Turgenevo laikų dvarininkų papročius – jie juk gali ir su tarnais preferansą padėliot, ir prie stalo arbatėlę pasiurbčiot…

Bala nematė tų tarnų. Yra įdomesnių dalykėlių. Pjesėje pasakojama apie to meto Rusijos dvarininkų buitį ir trumpą vasaros mėnesį – nuobodžiaujanti ir savo vyro, turtingo dvarininko Islajevo nemylinti jo žmona Natalija Petrovna nuobodžiai ir įprastai bendrauja su ją įsimylėjusiu šeimos draugu Rakitinu, ir nelauktai jos širdį perveria tikras jausmas jaunam jos sūnaus mokytojui Beliajevui… 

Šis meilės ir jausmų trikampis-keturkampis, prisodrintas audringų monologų, ašarų, pasiaiškinimų, intrigėlių, paįvairintas dar keliais spalvingais kiek šaržuotais veikėjais ir sudaro visos pjesės esmę. I. Turgenevas subtiliai jautė ir dar subtiliau perteikė tokias situacijas, lyg žvelgdamas į jas iš šalies, su tam tikra autoironijos doze. Taip, būtent autoironijos, nes pats panašioje situacijoje gyveno – mylėjo vedusią Poliną Viardo, ir gražiai sutarė su jos vyru, (kuris viską žinojo), gyveno šalia, kaip ir jo pjesės herojus Rakitinas…

Nūdieniams postmoderniems tokia situacija sunkiai suvokiama. Be pasidraskymų, emocingų pasiaiškinimų, be pasimėtymų apatiniais rūbeliais, pasikumščiavimų ir pasispardymų jiems tai perteikti neįmanoma. 

V. Tertelis, pasidavęs tiems jau seniai įtaigą praradusiems skersvėjams, tokių matytų ir girdėtų priemonių griebiasi, lyg abejodamas nūdienos žiūrovais – juk tikrai, kas gali patikėti platoniška meile, dvasine draugyste, galų gale jausmų tikrumu… Na jau ne. Ir pasipila visas arsenalas štampų ir klišių – perspaustas jausmingumas, akių vartymai, rankų kilnojimai, aikčiojimai, dūsavimai, šnabždesiai, isterijos, galų gale nurenginėjimai. Ir skraido scenoje Natalijos Petrovnos apatinukai visa grožybe, o ji pati … ak, virpėte virpa nuo jauno mokytojo glamonių, pusnuogė, begėdiška, įžūli ir… atstumianti.

Šios klišės, būdingos jau nuėjusiam postmoderno teatrui, atgijo šiame spektaklyje ir režisūros dėka, aktoriams beliko taip pat klaidžioti tarp savo senų atradimų ir potyrių. Klaidžiojimą jiems gerokai palengvino ir Arvydo Norvaišo scenografija, kurią galima nominuoti banaliausio scenovaizdžio nominacijai – jau kiek kartų scenoje įvairiuose pastatymuose suposi sūpynės, už permatomo ekrano zujo ar iškilniai blūdijo įvairiausi šėšėliai ir šešėlės, o senos klėties ar jaujos siena, žiū, netikėtai nusileisdavo ir tapdavo kokia nors tupykla ar tribūna. 

Bet tai dar niekis – scenografas, kaip ir režisierius, labai norėjo pabrėžti realistinį – psichologinį spektaklio pobūdį, pagerbti ir nemariuosius K. Stanislavskį ir V. Nemirovičių-Dančenką, tad nepasigėdijo scenon įboginti didžiulę šieno kaugę, reikalui prispyrus, pakylančią ir ilgai kybančią (o joje besiknisantys herojai, patys suprantate, ne dobilėlių penkialapių ieško), ir tampančią visaapimančiu simboliu, bei apstatyti kampus įvairiausiais rykais ir rakandais, atkeliavusiais iš to meto turtingų dvarininkų buities. Itin man patiko antroje dalyje srovele iš palubės teškantis vanduo į nemenko diametro dubenį. Tai, regis, simbolizavo lietų, nors aktoriai šioje scenoje ir taip visaip stebėjosi lietumi ir dangstėsi skėčiais… 

Manau, kad scenovaizdyje, kaip ir režisūroje, itin tiksliai atsispindėjo visos kūrybinės grupės klaidžiojimai nuo realybės iki abstrakcijos, kada ir viena, ir kita rėmėsi senais štampais ir nusibodusiais „atradimais“. 

Kaip įmanydamas tų senų štampų ir pasikartojimų vengė kompozitorius Vidmantas Bartulis, tačiau tasai dualizmas – dramatinis realizmas ir postmodernus pasiglamžymas itin raiškiai skambėjo muzikoje. Tos elegiško stiliaus ar draminio, vos ne tragiško pobūdžio intonacijos, lydinčios šiaip gan juokingas situacijas, iš tikrųjų kėlė šypseną, o modernūs intarpai – lyg kokio rylininko sukamą vienodą gaidą, pagal kurią aktoriai berte berdavo savo monologus-atsivėrimus, apskritai tapo svetimkūniu. 

Betgi grįškime prie aktorių. Nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė jie visi, net ir tarnas Matviejus (Gintautas Bejeris), pliekiantis kortomis su ponais ir pasipūtusiai žirgliojantis su didžiuliu patefonu… kodėl gi ne su tradiciniu „samovaru“? Tai matyt, ir yra vienas iš režisūros „atradimų“, deja, G. Bejerio ir Raimondos Kimbraitės (tarnaitės Katios) duetas bei jų abiejų pasitampymai ant tos garsiosios šieno kaugės tokie realistiški ir buitiniai, tokie tradiciniai, nebent būtų noras palyginti jų jausmus (veiksmus) su nuobodžiaujančios ponijos, tačiau, kaip pamatysime vėliau, režisūrai tai nerūpi. 

Jai rūpi kiti, aukštesni dalykai, vykstantys ne tik šieno kupetoje. Natalijos Petrovnos širdies drama, jausmų proveržis, pavyzdžiui. Jos santykiai su šeimos draugu, ją įsimylėjusiu Rakitinu. Inesa Paliulytė Natalijos vaidmeniu bandė sujungti nesujungiama – sunkiai valdomą ir dar sunkiau slepiamą geiduklingumą ir erotiškumą su moteriškos prigimties švelnumu ir noru būti mylimai ir mylėti.

Nežinia, ar V. Tertelio kaltė, ar pati aktorė persistengia, tačiau jos herojė klydinėja tarp tokios „vampės“, širdžių ėdikės, erotomanės, intrigų meistrės, įžūliai apgaudinėjančios patiklų vyrą ir tik iš nuobodžio ir neturėjimo ką veikti kaimo beprasmybėje lengvą flirtą pradėjusios dvarponės. I. Paliulytė dažnai „perspaudžia“, forsuoja, jos elgsena neįtikinanti, kupina dirbtinumo, melagingo patoso. Ypatingai banali, netgi neetiška jos ir studento Beliajevo (Tomas Rinkūnas) nu(si)renginėjimo scena. Tai, ko gero, ir yra režisūrinių „atradimų“ kulminacija. T. Rinkūno Beliajevas – įžūlus, savimi itin pasitikintis jaunikaitis, sėkmingai sukantis galvas jaunoms ir vyresnės balzakiško amžiaus moterims. Kadangi būtent jo tekstas režisūros dėka gerokai sutrumpėjo, sunku suvokti jo elgesio su augintine Veročka (Indrė Patkauskaitė) motyvus bei tikruosius santykius. Statytojai brukte bruka mums nuostatą, kad tasai mokytojukas – tikras lovelasas, ir toje šieno kupetoje ar svirne, pasilikęs su dama, nesnaudžia. 

Būtent scena su Natalija Petrovna, kuomet nuplėšomi vienas po kito jos rūbeliai, ir toji, kone dusdama, jam atsiduoda ar bent ruošiasi, ir parodo visą V. Tertelio sugebėjimą būtent tik taip perskaityti I. Turgenevo pjesę. Ko benorėt iš platoniškojo dūsautojo intelektualo Rakitino (Egidijus Stancikas), kuomet jis priverstas taip pat demonstruot aistrą ir vyro panosėje šlaminti šieną su Natalija talpiame simbolyje – minėtoje šieno kupetoje…

Palaipsniui erotomanija ir geidulingumas tampa vis svaresniais spektaklio akcentais, ir tokioje traktuotėje Natalijos vyras Islajevas, veiklus, energingas to meto pažangaus dvarininko tipažas, Gintaro Adomaičio pastangų dėka tampa akivaizdžiu pastumdėliu, nevykėliu, nuolat vograujančiu balsu kažką marmančiu apie prieplauką ir darbus… Jo esmė – veikla, statybos, techninės naujovės – visiškai nepabrėžiamos. G. Adomaičio Islajevas pasirodo lyg tam, kad parodytų savo tingumą ir abejingumą visai aplinkai, žinoma, ir žmonai Natalijai. 

Tad ir prireikia V. Terteliui galų gale parodyti įžūliai apgaudinėjamo vyro praregėjimą, skaudų, bet realistišką, gaila, kad štampą ir ne kartą matytą – G. Adomaitis nervingai trūkčiojamai juokiasi, glėbesčiuoja popierinį didžiulį aitvarą (dar vienas scenografo gilus simbolis)… dar truputis – ir nuskries, pakils į erdves… tačiau kažko pritrūksta. Ir tada belieka „malti snukius“. Žinoma, postmoderniai. Tam pasitarnauja apdairiai pakišta vonia su vandeniu. Šit joje apgautas raguotas vyras ir murkdo meilužį – nelaimingą intelektualą Rakitiną. Po šios dramatiškos scenos E. Stanciko herojus suvokia netinkamai elgęsis ir nusprendžia išvykti. Galų gale visi išvyksta. Net lovelasas Beliajevas…

Šios pritemptos ir suimprovizuotos scenos, kurių ne kvapo nerastume I. Turgenevo veikale, dar kartą prikišamai byloja apie režisūros paklydimą ir žanrų mišrainę. Akcentai sudėlioti visai kitose vietose, veikėjai nesutaria tarpusavy ir patys su savimi, ir aktoriai priversti verstis kūliais ir kurti melą. 

Vieninteliu sveiką nuovoką nepraradusiu šioje absurdo dramoje radau daktarą Špigelskį, kurį įtikinamai ir be jokių reveransų psichologiniam realizmui ar moderniam chaltūrizmui suvaidino Dainius Svobonas. Tiksli, saikinga charakteristika, sveikos ironijos (ir saviironijos) pliūpsnis, sarkazmas ir užslėpta panieka aplinkiniams. Įtikinamai ir ir juokingai (dar kartą primenu, kad autorius rašė komediją) jis atrodo piršlybos scenoje su Lizaveta (Ugnė Žirgulė), savo naivumu ir paprastumu papildančia Špigelskio atsivėrimus.

O šiaip… gaila. Labai gaila ir Natalijos Petrovnos, ir Vieročkos… Gaila ir Arkadijaus Segejevičiaus… ir Michailo Aleksandrovičiaus… Visų gaila. O visų labiausiai – tai Ivano Segejevičiaus Turgenevo, pakliuvusio į Valiaus Tertelio rankas ir sumojusio, kad jo pjesė „…yra bandymas aistrą ir meilę panagrinėti be melo. Kai viskas be melo… nesensta esminiai dalykai…“ 

O juk meluojate, brolyčiai. Ir neraustate.

Nuotraukoje: Recenzijos autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Gediminas Jankus

                                LŽS nario Beno Rupeikos nuotr.

Panašūs straipsniai