2009-ŲJŲ KELIONĖS Į EUROPOS KREPŠINIO ČEMPIONATĄ ĮSPŪDŽIAI Nioliktąjį kartą per visą gyvenimą kirsdamas Lietuvos – Lenkijos (kadaise TSRS – LLR) sieną, nebejaučiu jokio dvasios virpulio. Negriebia nė menkiausias džiaugsmelis ir dėl to, kad pirmąsyk gyvai matysiu Europos krepšinio čempionatą – lietuviai į finalinį etapą Katovicuose nepateko. Telieka pakeliui sužinoti, ar pavyko rungtyniaujant su serbais apginti trispalvės garbę.
Kažkuris ispanų laikraštis, nušviesdamas nemalonias saviškių krepšininkų metamorfozes, pavartojo terminą „tapatybės krizė“. Tokį patį, o gal net klaikesnį (tarkim, „tapatybės katastrofa“) galima prilipdyti ne tik prie Lietuvos rinktinės, bet ir prie mudviejų, automobiliu blerbiančių į Lenkijos pietus. Trečiasis „įgulos“ narys pažadėjo į Katovicus atskristi tiesiai iš atostogų Tunise, o ketvirtasis vietoj savęs nusprendė deleguoti keturių dienų varžybų bilietus, kuriuos turėsime parduoti sporto rūmų kasoje arba prie jos. Kurią komandą mes ten palaikysime? Neįsidėjau nei vėliavų, nei tautinių drabužių. Nemaga net mintyse šokti „Klumpakojo“ ar traukti „Ant kalno mūrai“.
Depresyvokos nuotaikos nepagerina ir tuoj pat už Augustavo dryžuota lazdele prie šalikelės mus prispaudę lenkų policininkai. Jie paprašo atidaryti bagažinę, pakilnoja kelionės krepšius, kruopščiai pabaladoja posparnius. Šmėkšteli mintis, kad ieško narkotikų. Žinau viena – mano automobilį Kauno turgaus perpardavinėtojas pirko iš kažkokio dano. Nejaugi iš apsirūkiusio Kristianijos rajono hipelio, kuris bagažo įrankių skyrelyje vežiodavosi kokainą?
Neradę draudžiamų preparatų anei ginklų, policininkai teiraujasi, kur važiuojame. Išgirdę atsakymą, užjausdami linkčioja: „Taip, taip, kažko silpnai šiemet Lietuva pasirodė…“ Noriu leptelti: „Kaip ir mes – tapatybę prarado!“, tačiau susilaikau. Nebenoriu papildomos apklausos.
Mazovijos Tomašuve, likus maždaug dviem šimtam kilometrų iki Katovicų, nukara iš nuostabos stalčius, kad viešbutyje nėra vietų. Juk iš Šiaurės mes čia vieni paklaikėliai, praradę identitetą, važiuojame spoksoti į svetimas komandas. Laimė, tas viešbutukas mieste ne vienintelis. Jau žinome, kad paskutinius garbės likučius Lietuvos rinktinei nuplėšė serbai. Bet dėl to tikrai nenusigersim.
Šį vakarą aiškiai prisimenu, kad dar prieš pusmetį, planuodami kelionę į Europos čempionatą, su buvusiu kurso draugu Algirdu nusprendėm, jog nuvykę į Lenkiją neskirsime viso laiko ir dėmesio vien krepšiniui. Žvalgysimės po apylinkes, nulėksime į gretimus didmiesčius, lankysime istorinius objektus ir muziejus. Dabar, kai Lietuvos rinktinė patyrė visišką fiasko, „kultūrintis“ teks dar labiau.
Rytojaus dieną laukia pirmasis objektas – šventoji Čenstochova. Ko gera, įžymioji jos dalis Jasna Gura nebūtų tokia įdomi, jeigu ant komplekso sienų kabėtų vien religinio turinio paveikslai ar stendai. Pirmiausia mane įsiurbia „Solidarumo“ istorijos nuotraukų (kai kurios – kelių kvadratinių metrų ploto) ekspozicija. Adamas Bujakas 1982 metais įam-ina „Solidarumo“ aktyvistų susirėmimą su milicija Krokuvoje. Stanislavas Markovskis tais pačiais metais nufotografuoja Bogdano Vlasiko, kurį nušovė UB (lenkų saugumo) agentas, epines laidotuves Nova Hutoje ir milicijos susidorojimą su nepritariančiais karinei padėčiai šalyje.
Įsimena dar viena šio autoriaus fotografija: tolimais 1983 metais Krokuvoje skausmo išvagotu veidu besimeldžiančio popiežiaus Jono Pauliaus II portretas. Vėlesnius, bet vis dar komunistinius laikus atspindi Kšyštofo Milerio „Pirmoji 1990 – ųjų pavasario diena“ (milicija suiminėja protesto akcijos dalyvius Varšuvoje). Kaip tik tais metais, tik birželį, su tėvais pirmą kartą aplankiau Čenstochovą. Niekaip neprisimenu, kas tuomet kabėjo ant šių sienų. Kvailai viliuosi, kad ne Voicecho Jaruzelskio munduriniai portretai.
Ilgokai tyrinėjam 1655 metų Jasnos Guros apgulties maketą ir Antonio Tanskio gigantišką (11 iš 3 metrų) paveikslą „Polonija“, tapytą devynerius (1929 – 1938) metus. Jame sutalpinti 192 istorijos veikėjai. Pagal legendą susirandu Adomo Mickevičiaus, Joachimo Lelevelio, Kazimiero II Teisingojo, Jano Mateikos, Frederiko Šopeno, Vladislovo II Jogailos, Stanislovo Moniuškos atvaizdus. Į muziejaus – šventyklos kompleksą iš miesto atžygiuoja atžygiuoja jaunų kariūnų (karo mokyklos auklėtinių ar kokios patriotinės organizacijos atstovų) būrys…
( BUS DAUGIAU)
Nuotraukoje: Kelionės įspūdžių autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Vidas Beitnaras
Ričardo Šaknio nuotr.
