25. Apie nusidirbimąVisi valdžios veikėjai sugeba smagiai atsakyti ir į sudėtingiausius klausimus. Taip buvo prie senos valdžios, taip yra ir dabar.
Kadaise į kolūkio susirinkimą atvažiavo partijos rajono komiteto sekretorius. Aišku, gyrė kolūkinį gyvenimą ir pasidžiaugė, kad kolūkiečiams tik gulbės pieno trūksta. Susirinkime dalyvavusi melžėja pirmūnė paklausė, kaip gulbės melžiamos: rankomis ar mechanizuotai. Sekretorius nedvejodamas atsakė: “Gulbes galima melžti ir vienaip, ir kitaip, bet pieno jos duoda tik skrisdamos.
Kartą dalyvavau susitikime su kandidatu į Seimą. Jis buvo jau dvi kadencijas Seime išsėdėjęs, todėl pradėjo girtis nuveiktais darbais. Kai pasigyrė, kad Seimas svarstė net penkis jo parengtus įstatymų projektus, bet ne dėl jo kaltės jie nebuvo primti, neiškenčiau ir paklausiau:
–Kokia iš tų projektų svarstymo nauda žmonėms ir valstybei? Tiek laiko sugaišta, tiek darbo nuėjo niekais. Juk įstatymo projektą parengti tikriausiai nėra lengva?
–Nauda ta, kad per tą laiką galėjo būti priimta blogų įstatymų.
–Jeigu taip, tai reikėjo parengti dešimtį projektų, tai tikimybė priimti blogus įstatymus būtų buvusi dar mažesnė, — padariau logišką išvadą.
–Aš jų užregistravau daugiau nei dešimt, bet kiti nebuvo įtraukti į darbotvarkę. O parengti įstatymų projektus tikrai sunku. Padėjėja daug prakaito išlieja, kol parengia.
Toliau kandidatas gyrėsi, kad daug ir sunkiai dirbo ne tik rengdamas įstatymų projektus, bet ir dalyvaudamas frakcijų, komitetų, komisijų darbe, kelionėse į užsienio šalis, susitikinėdamas su rinkėjais, lankydamasis įvairiuose renginiuose, susitikimuose, subuvimuose…
–Kai kas apie Seimo nario darbą sprendžia pagal plenarinius posėdžius, — toliau plėtojo mintį apie sunkų seimūno darbą. — Kai kam atrodo, kad sėdėti posėdžių salėje labai lengva ir paprasta. Iš tikrųjų nei taip lengva, nei taip paprasta. Kalba apie tokius dalykus, kurių tu neišmanai, kurie tau visai neįdomūs. Patys žinote, kaip pikta klausytis plepio tauškalų apie jums visai nerūpimus niekus. Tai sėdėdamas užsimerki, kad nieko nematytum ir negirdėtum. Bet tada suima miegas. O miegot negražu, gali parodyt per televiziją. Tai stojiesi ir eini prasiblaškyt. Tik kur dabar gali nueit? Anksčiau eidavai į bufetą, bet kai dabar neliko gėrimų, tai ką ten veiksi.
–Televizija rodo, kad užsienyje daug veikėjų nešiojasi vidinėje švarko kišenėje plėčkutę ir vis siurbčioja. Tai kodėl seimūnai negalėtų jais pasekti?!– pasiūliau išeitį iš tokios sunkios padėties.
–Neišeina, Salamakinas užpjaus…
–Jeigu Seime taip sunku, tai kam jums trečią kartą į jį eit? Kam sveikatą gadint? Dirbtumėt kitą darbą, kurį išmanot, būtų įdomu ir miegas neimtų, — patariau.
–Neišeina, taip esu įsuktas į šitą ratą, kad savo noru iš jo išsikapstyt negaliu. Reikia tęst pradėtus darbus ir mėgint įgyvendint susikaupusias idėjas.
Neišeina tai neišeina. O kaip balsuot išeina? Tie, kurie turi sadistinių polinkių, turi balsuoti už jį. Tegu jis ir toliau tą vargą vargsta. O mielaširdingieji balsavimui tegu pasieško ko nors ne taip nusidirbusio.
26. Apie bausmes
Kiek, bra, valsybėj pridaryta didžiausių aperų, e kaltų nėra, niekas nenubaustas. Valstybė neturi jos interesus i piliečių teises ginančios teisėsaugos sistemos. I prokurorai, i teismai gina mafiją. Lig šiol nebuvo nubaustas nei vienas didysis nusikaltėlis. Išskyrus Brazauską, ale jį nubaudė ne teismas, e Dievas. Nesmato, kad i bus. Sakysme, in Kirkilo galvos gula atsakomybė až tai, kad valstybę paliko dešimtys tūkstančių žmonių, kad nemažai iš nevilties nusižudė, kad per jo “skaidriausią “ aperą buvo išplauti valstybės milijardai. Tade i nuosprendis turėtų būt labai aiškus — nuimt šitą galvą. Ale mirties bausmei paskelbtas maratorius, tai reikia skirt kalėjimą iki gyvos galvos. Ale kade valstybė piliečių pinigais turėtų šert tokį nusikaltėlį?! Tai vis dėlto kokį atpildą jam skirt?
Reikia iš viso pertvarkyt bausmių sistemą i invest senybos bausmę, katara i dabartiniais laikais būtų labai pamačlyva — lupimą rykšte. Paskyrei Kirkilui šimtą kitą rykščių, po dešimtį kas mėnesis. Viešai. I tvarka. Jei per tuos metus kitus anas nepaskartų ar nepasiskundintų, tegu gyvena apsuptas i globojamas partijos bičiulių.
Lupt rykštėm reiktų ne tik visokius nusikaltėlius, ale i prasižengusius prokurorus, teisėjus, valdininkus, ministrus, Seimo narius. Va, dabar sugauna inspektoriai, ti va, girtą vairuotoją, tai byla gali keliaut per teismus keletą metų. Kiek žmonių per tai ažuimta! E reikėtų daryt paprastai. Sugavo tokį gėrėją, iškart pas teisėją. Jei naktį, tegu palaiko lig ryto. Teisėjas pasižiūri, kur i kiek promilių pripūsta, i iškart paskiria rykščių. Tuojau pat tos rykštės i atskaičiuojamos. Tegu keliauja nusikaltėlis namo ažupakalio gydyt.
Dabar turim visokių kelių laipsnių ordinų, katarais piliečiai apdovanojami až gerus darbus. Lygiai tep turėtų būt visokių kelių laipsnių rykščių až blogus darbus. Galima invest plakimui i visokius diržus: odinius i plastmasinius, platesnius i siauresnius. Turėdamas tokį didelį bausmių pasrinkimą, teisėjas galės paskirti teisingiausią bausmę.
Rykščių bausmei neturėtų būt senaties. Ją galima būtų skirt i po šimto metų nuo nusikaltimo. Dabar až gerus darbus ordinai skiriami i po mirties, nar nėra krūtinės, in kataros reikėtų jį kabint. Šitaip až blogus darbus galima būtų skirt rykščių, nar jau nebūtų ažupakalio, katarų reiktų lupt.
Kai kas gali sakyt, kad šitep būtų pažeidžiamas žmogaus orumas. Kokis orumas? Daryt nusikaltimus i įstatymų pažeidimus? Bra, atvirkščiai, šitokis lupimas kap tik inkrėstų jiem orumo.
Stenkimės intikint kandidatus, kad tik šitokia bausmių reforma gali privest valstybę prie tvarkos. Jei intikinsme, tai gal anys šite i padarys.
27. Apie reitingus
Dabar gyvent, bra, ne taip labai linksma, o kai pasižiūri į reitingus, dar liūdniau pasidaro. Seimas vis reitingų apačioj ir apačioj. Ir kaip nebus liūdna, juk Seimas mūsų, mes jį renkam. Vienaip renkam, kitaip renkam, bet jo reitingas nekyla, nors pasikark (per metus šimtai žmonių tikrai pasikaria). Pamėginom išrinkt juokdarių kompaniją, gal ji pakels reitingą ir mus pralinksmins. Juokdarių juokdarį net Seimo pirmininku padarė. Juokų jis tikrai prikrėtė, bet nuo tų juokų reitingas nekilo, tik smuko, nors nelabai buvo kur smunka. Patys seimūnai susiprotėjo, kad reikia kažką daryt. Turint tokį reitingą sarmata žmonėms akyse pasirodyt. Tai išrinko pirmininke moterį, gal ji kaip nors tą reitingą pakels. Ką ir sakysi, stengias moteriškė, tik kad tas Seimas labai sunkus ir ne moters jėgoms jo reitingą pakelt.
Tai kaip reikėtų balsuot, kad reitingas kiltų? Mano sūnus pradėjo nebalsuot, nors ir Vingio parko mitingan buvo nuvažiavęs, ir kelyje suskibįs runkom stovėjo, prie Seimo šalo, ir Kaune prie bokštų ir televizijos pastato budėjo. O dabar nebalsuoja, ir gana. Tai ir sakau jam:
–Eitum, vaikeli, balsuot, tai gal ir Seimo reitingai pakiltų. Negi tau dabar ne sarmata dėl tokių jo reitingų?
–Tėveli, aš galiu kasdien eit pabalsuot, tik mano balsas reitingo nepakels. Kol Seime sėdi Kubilius, Juknevičienė, Razma, Mazuronis, Steponavičius, Butkevičius, Kirkilas, Graužinienė, Masiulis, Juršėnas ir panašūs, jo reitingas nekils. Labai jie sunkūs, giliai Seime šaknis įleidę, juos pakelt ne moters jėgoms.
–Tai ką, juos reikia raut su šaknimis? Tik kaip?
–Kam raut?! Kai miškas pasensta, — kai medžiai pradeda džiūt ir pūt, kai juos užpuola visokie kenkėjai, kai nemažai medžių nė geram kurui netinka, — jo nerauna, jį kerta. Plynai iškerta ir naujai atsodina. Veislei dar palieka ir gražiausius sveikus medžius.
–Tai sakai reikia kirst, — norėjau išsiaiškint iki galo. — Miške paprasta kirst su dabartine technika. O kaip Seime kirst? Su kokia technika?
–Pavadinimas nesvarbu, — kirst, spirt, išmest, išsviest, atsikratyt. Reikia padaryti taip, kaip buvo padaryta su Prunskiene, Paulausku, Ozolu, Vagnorium…
Protingai vaikas šneka. Nesam bejėgiai. Pradžią padarėm, ir toliau taip darykim, bendrom jėgom reitingą kelkim.
28. Apie Bezdūniuką
Kai buvau mažas, tėvas mum, vaikam, sakydavo pasakas. Tas, kataras buvo girdėjęs iš savo dieduko. Tos pasakos buvo ne iš knygų, e žmonių sugalvotos, aba nei tas diedukas skaityt mokėjo, nei tų knygų su pasakom buvo. Va viena tokia pasaka. Aš sakysiu kuo trumpiau, tai gal i nelabai gražiai išeis, e tėvas pasakodavo smulkiai, ilgai, neskubėdamas, tai jam gražiai išeidavo.
Gyveno diedukas su bobute i neturėjo vaikų. Tai sutarė, kad reikia užvadėlį išsiperėt. Padirbo diedukas kubiliuką su dangčiu i pastatė in pečiaus. Kai ažeidavo noras perst, eidavo i bezdėdavo kubiliukan. Vieną rytą paskėlė dangtis i iš kubiliuko išlipė Bezdūniukas, mažas vaikiukas. Nulipė nuo pečiaus, priėjo prie bobutės, kepančios blynus, i klausia, kur diedukas. “Aria”, — sako, bobutė. “Tai aš jam nunešiu pusryčius”, — pasišauna Bezdūniukas. “Kap gi tu nuneši, toksai mažas būdamas”, — netikėjo bobutė, ale po ilgų derybų nusleido i Bezdūniukas nunešė diedukui blynų.
Kol diedukas valgė, Bezdūniukas inlindo arklio ausin i arė. Pamatė keliu važiuodamas ponas, kad arklys be artojo aria, sustojo i išsiaiškino, kas kaip.Ponas pasiūtė až Bezdūniuką daug pinigų, ale diedukas nesutiko parduot. Tai Bezdūniukas i sako: “Parduok, aš neprapulsiu, ateisiu namo”. Pardavė. Susvyniojo ponas pirkinį popieriun i insikišė kišeniun. Nuo tada i prasdėjo mum patikę Bezdūniuko nuotykiai.
Važiavo važiavo ponas i užsimanė šikt. Kai atsitūpė, Bezdūniukas iššoko iš kišeniaus i atsisėdo in akmenio. Tuokart keliu ėjo du vyrai, katarie sutiko jį panėšėt. E tai vagių būta. Nuvejo anys kaiman, inleido pro plyšį Bezdūniuką gaspadoriaus priemenėn. Tas atadarė iš vidaus duris, užlipė in pirkios, kabina lašinių paltis, meta žemėn i šaukia: ar gana bus! Išgirdo gaspadorius i užlipė su liktarnia vagies ieškot. E Bezdūniukas inlindo šiaudinėn pelėpėn i šaukia: Neišdegink man akių! Neišdegink man akių!
Gaspadoriui pasrodė, kad piktos dvasios pelėpėj apsgyveno, tai ryte nuplėšė pelėpę i inmetė karvei šiaudų pakratui. Karvė kiek šiaudų suėdė, e su jais suėdė i Bezdūniuką. Ateina gaspadinė karvės melžt, e Bezdūniukas karvės pilve šaukia: “Nemelžk mano karvės! Nemelžk manao karvės!” Kam reikalinga karvė, kai apsėdusios dvasios neduoda melžt… Tai i papjovė karvę. Ją mėsinėjant, atėjusiam ubagui gaspadorius atpjovė gabalą mėsos, katara kartu su Bezdūniuku atsidūrė ubago maiše. Neša ubagas ant peties tą maišą, e Bezdūniukas muša nugaron i šaukia: “Kur tu mane neši! Kur tu mane neši!”
Nusgundo ubagas i numetė maišą. Kai atėjįs vilkas suėdė mėsą, Bezdūniukas jo pilve pradėjo daužyties i reikalaut, kad nuneštų pas diedukus. Vilkas ką darys, sopė didelė, tai nunešė lig ačlaimo. Ale Bezdūniukas nelipa, reikalauja nešt priemenėn i sopę didina. Ką vilkas darys! Inneša. Tada Bezdūniukas iššoksta iš pilvo, aždaro lauko duris, diedukas nugalabija vilką i intaiso bobutei kalnierių. Nuo tol diedukai su Bezdūniuku laimingai i ilgai gyveno.
Dabar pasakų vaikam nesako, jas paskaito. Dabar pasakas sako suaugusiem. Ne tik vakarais prieš miegą, ale visą mielą dienelę. Kad snūduriuotum i snūduriuotum, tikro gyvenimo nematytum. E kas sako?
Ne tik pasakose, ale i gyvenime atsiranda diedukų i bobučių, katarie nori paslengvint gyvenimą i instaisyt užvadėlių. Tai anys toža pradeda bezdėt i perėt Bezdūniukus. Kiek jų Lietuvoj dabar priperėta! Tik sako, kad šite juos vadint negražu, tai vadina partijom. Ar paaugo pasakos Bezdūniukas, galas žino. E dabar išperėti kai katarie Bezdūniukai auga auga i išauga tikrais Bezdūnais. Anys vogt in gaspadorius neina, anys gaspadorius nuspiria i patys valstybės gaspadoriais daros. Va anys i sako pasakas suaugusiem.
Visos pasakos baigiasi pamokymu, kad ilgai i gražiai gyveno. Dabartiniai diedukai i bobutės su savo Bezdūnais toža gražiai i laimingai gyvena. Kap ilgai gyvins, sunku pasakyt. Neklausykim Bezdūnų pasakų, nar anos labai gražios. Balsuokim savo galva, pastardami su kaimynais i pažįstamais. Prisklausėm gi pasakų vaikystėj!
(Bus daugiau)
